Praėjusiam šio ciklo įraše prisiliečiau prie spalvos ir žmogaus santykio problemos. Šiame pabandysiu išplėtoti šią temą, apibendrinti ir užbaigti pagaliau šį savotiškai užsitęsusį ciklą.
Spalvos sukelia įvairiausias emocijas, įvairiausiai nuteikia, verčia mus įvairiausiai reaguoti, trumpai tariant – spalva veikia žmogų. Šis faktorius slypintis spalvos fenomene, daug ką gundo bandyti palenkti spalvą savo naudai, kitaip sakant, tas kuris nori valdyti žmogų, nori valdyti ir spalvą, arba iš kitos pusės – noras valdyti spalvą yra ne kas kita, kaip noras valdyti žmogų. Pabandykime pasvarstyti, koks yra spalvos poveikis žmogui ir kaip jis gali būti valdomas.
Visų pirma, spalva visada yra kieno nors spalva, ji niekada nebūna atskiras, savarankiškas objektas. Vien tai labai apsunkina spalvos suvokimą. Jeigu mes matome žalią agurką ir raudoną braškę, kaip įmanoma suprasti, kad mus veikia jų spalvos, o ne kitos šių daiktų savybės, arba mūsų žinios apie juos? Laimei, šį spalvos neatskiriamumą mes galime neutralizuoti paėmę du vienodus, tik skirtingų spalvų daiktus, turinčius kuo neutralesnes kitas savybes. Pavyzdžiui raudonas ir žalias popieriaus lapas. Tačiau problema dar neišnyksta. Taip pat turime atsidurti kuo neutralesnėj aplinkoj, darančioj kuo mažesnį poveikį vienai ar kitai spalvai. Pavyzdžiui baltam kambary. Deja, dažniausiai tokių laboratorinių salygų neturim, todėl telieka spalvos poveikį mums tirti pasitelkus šiek tiek vaizduotės ir įsivaizduoti spalvas grynam pavidale, išmokti į daiktą pažiūrėti ne kaip į ropę ar buroką, o kaip į žalią ar raudoną daiktą. Turint tai omeny tarkim, kad spalva mus veikia tiesiog kaip spalva, arba daro mums tiesioginį fiziologinį poveikį. Raudona stimuliuoja, žalia ramina ir t. t. Vadinasi viskas labai paprasta, jeigu nori, kad tavo liaudis būtų rami, pasidarai žalią vėliavą ir per laiką visi manys, šios respublikos piliečiai yra labai ramūs žmonės.
Tačiau mano manymu, šis poveikis nėa toks jau tiesioginis ir veikia per asociacijas. Ar žalia ramina, nes savaime (kaip spalva atribota nuo daikto) turi kažkokių raminančių savybių, ar todėl, kad ji mums asocijuojasi su gamtos ramybe? Įdomu, jeigu pavykų viską kas žalia paversti nuodingu ir bauginančiu, ar mūsų minėtos valsybės piliečiai vis dar liktų ramūs su savo žalia vėliava? Drįstu daryti prielaidą, kad ir pasitelkę vaizduotę mes neišvengiam subjektyvaus spalvos vertinimo, niekada nematom spalvos kaip spalvos, o visada ją interpretuojam, todėl „tiesioginį” poveikį verta pamiršti.
Jeigu spalva nėra atskiriama nuo daikto, tai dar nereiškia, kad ji neveikia ir negalima jos valdyti. Fakto, kad spalvos tampriai susietos su mūsų psichka per asociacijas pilnai pakanka. Tiesą sakant taip dar geriau, rodydami spalvą mes darom ne kažkokį abstraktų tiesioginį poveikį, o rodom visą gumulą asociacijų, kurios savaime daro psichologinį poveikį. Bėda tik ta, kad nelengva nustatyti, kam su kuom spalva asocijuojasi. Šioje vietoje padarom grubų žingsnį ir kreipiamės į vidurkį, į didžiąją masę ir priskiriam jai didžiausią asociacijos tikimybę. Iš to gaunam standartines spalvų poveikio ir reikšmių lenteles: raudona – agresija, mėlyna – protas, žalia – ramybė ir t. t. Aišku jei mes norim valdyti mums ir terūpi masės, todėl – valio, galim pasikliauti lentelėmis.
Tačiau, kur buvus, kur nebuvus iškyla nauja bėda. Mėlyna nelygu mėlynai. Neveltui daugybė atspalvių turi savo atskirą pavadinimą, kultūrinį kontekstą ir istoriją. Visos lentelės, grubiai apibendrindamos, smarkiai trumpina jų sąrašus. Be to, spalvos niekada nevaikšto po vieną! Žinoma galima tarti, kad visada yra viena dominuojanti spalva, tačiau net ir nedominuojančios spalvos gali stipriai pakeisti dominuojančios poveikį. Gaila, bet neegzistuoja visų įmanomų atspalvių kombinacijų poveikių lentelė, todėl belieka pasikliauti intuicija ir savo matymu. Galų gale spalvoms reikšmės suteikiamos irgi vadovaujantis ne kuom kitu, kaip ta pačia intuicija. Kitas dalykas, net ir teisingas spalvos ar netgi derinio pasirinkimas negarantuoja tinkamo jo panaudojimo. Jau minėtas spalvos neatskiriamumas nuo daikto taip pat komplikuoja jos panaudojimą. Raudona linija nėra tas pats, kas raudona dėmė, bet gali būti tas pats (poveikio prasme), kas mėlynas taškas. Apie konkrečius daiktus (kad ir fotografijos pavidalu) nėra ką ir kalbėti.
Dar viena svarbi spalvos savybė, kurią reikėtų paminėti – spalva gali būti simbolis. Čia reikalas darosi dar painesnis. Žmonės jau yra suteikę ir nuolat savavališkai suteikinėja spalvoms įvairiausias simbolines prasmes, kurios nieko neturi bendro su spalva kaip spalva. Maža to, tos prasmės skirtinguose kultūriniuose kontekstuose ir skirtinguose loginėse sistemose dažnai yra netgi prieštaringos. Negana to, bet kokios simbolinės reikšmės gali būti pakeistos, todėl pasikliauti šiuo aspektu galima tik turint omeny konkretų laiką ir vietą, kas dažnai nėra griežtai apibrėžta.
Viską susumavus, kyla abejonės ar iš tikrųjų įmanoma sąmoningai valdyti pasitelkiant spalvą? Man toks valdymas labiau panašus į atsitiktinį ir nenuspėjamą, o įsivaizdavimas, kad kas nors savo rankose turi spalvos poveikio paslaptį – iliuzinis. Tiesa, neneigsiu, kad kruopščiai puoselėjant šią iliuziją galima išspausti naudos.
Tai tiek apie spalvas, atsiprašysiu, kad straipsnis neiliustruotas, gal kada nors sugryšiu prie spalvos problematikos su spalvingom ir išraiškingom iliustracijom. Kam įdomu sužinoti apie spalvas daugiau – Color Maters – gana neblogas, išsamus informacijos šaltinis, savo ruoštu jeigu žinot ką įdomaus – dalinkitės.
