Baimės ir drąsos

kadras iš WNYC Street Shots Bruce Gilden

Fotografija pirmiausia yra stebėjimas. Fotografas, atkišdamas kamerą priešais objektą, visų pirma deklaruoja, kad jis jį stebi. Didžiaja dalimi, pats fotografavimas yra labiau psichologinis, nei fotografinis reiškinys. Tam tikra prasme ir pati (meninė) fotografija yra psichologiniai (ne meniniai) žaidimai.

Stebėjimo aktas (ir akto stebėjimas), kuria tam tikras įtampas tarp stebinčiojo ir stebimojo. Tuo atveju, kai abu yra nuogom akim, stebėjimas ir iš jo išplaukiančios įtampos yra lygiavertis abiejų atžvilgiu. Nuogom akim, stebėtojas ir stebimasis tuo pačiu yra stebimasis ir stebėtojas. Tokiu atveju, kai kuris nors į rankas pasiima ginklą (kamerą), automatiškai išnyksta abipusiškumas. Žmogus be kameros tampa beginkliu stebimuoju, nebeturintis stebinčiojo pranašumo. Įtampa tokiu atveju pasidaro vienakryptė, neatsveriama, todėl labiau slegianti.

Negana stebėjimo, fotografavimas dar yra ir fiksavimas. Žmogui atsidūrusiam įtampos zonoj yra grąsinama šią įtampos akimirką užfiksuoti amžiams. Nesvarbu, kad jau po akimirkos nebebus konfrontacijos, šią akimirką fotuografuojamasis jaučia, kad net ir nematydamas stebinčiojo jis liks stebimuoju. Tam tikra prasme akimirkos įtampa transformuojasi į amžinybės įtampą. Be to, tolesnis stebėjimas bus slaptas. Sužinojęs, kad buvai slaptai stebimas pasijunti nepatogiai, o tą akimirką tu iš anksto žinai, kad būsi slaptai stebimas. Visa laimė, bent žinai, kad stebima bus būtent tik ši akimirka, todėl mažiausiai ką gali padaryti, bent šią akimirką neišsiduoti. Neišsidavimo svarba taip pat kuria įtampą.

Galvojant apie slaptumą, kyla noras pažaisti psichologiją. Koks gali būti slaptumas viešoje vietoje? Paradoksas, bet panašu, kad žmonės trindamiesi gatvėmis jaučiasi esą vieni, sutinkami praeiviai atlieka miesto dekoracijų vaidmenį. Begėdis fotografas savo foto įsiveržimais sugriauna šią iliuziją, priverčia žmogų suprasti, kad jis visdėlto yra viešoje vietoje, kad yra tarp žmonių, matomas. Kaip jam tai bus nemalonu priklauso nuo to, kiek jis būdamas viešoj vietoj yra nusiteikęs viešumui.

Negana fiksuoto stebėjimo, fotografavimas dar yra ir „vagystė”. Šį faktorių akivaizdžiai matome žvilgtelėję į angliškus sinonimus žodžiui fotografuoti – capture, get, mug, shoot, snap, take. Fotografavimas yra agresyvus, plėšikiškas veiksmas. Lietuvių kalboje taip pat, žodyje nufotografuoti ar bet kuriam jo sinonime esminį vaidmenį vaidina priešdėlis nu- (nutraukti, nupaveiksluoti). Pažiūrėjau internete: nu- – reiškia nutolimą, at(si)skyrimą nuo ko nors. Vadinasi fotografas nuo fotografuojamojo kažką atskiria, atitolina, atima, pagrobia, kitap sakant apvagia vargšą sebimąjį. Kas tas daiktas, kuris yra pagrobiamas, klausimą paliksiu atvirą. Įdomu pastebėti, kad pavyzdžiui Balzakas bijojo fotografuotis, nes tikėjo, kad žmogus sudarytas iš vaizdų ir kiekviena fotografija jį po truputį ardo.

Be viso to, fotografavimas (fotožurnalistinis) yra užklupimas. Tokiu atveju tai nėra tiesiog stebėjimas, tiesiog fiksavimas ir tiesiog vagystė. Toks fotografavimas yra greitas, staigus užpuolimas. Jei vagystė tai greičiau apiplėšimas, jei stebėjimas tai greičiau nužiūrėjimas, jei fiksavimas tai greičiau nukepimas (shoot) (užšaldymas laike). Kartais tokia akimirka praeina greitai ir iš jos lieka tik blankus prisiminimas “aš buvau apiplėštas”, tačiau bet koks tos akimirkos užsitęsimas net iki kelių sekundžių, kuria neretam sunkiai pakeliamą įtmpą.

Fotografavimo aktas (ir akto fotografavimas) yra drąsos aktas. Vienas būtiniausių fotografo atributų yra drąsa. Drąsa prieiti arti. Turiu omeny ne vien tai, kad fotografas turi nebijoti situacijų, kuriuose gali nulėkti jo galva. Kalbu apie drąsą žiūrėti, rodos nepavojingą, bet kažkodėl bauginantį užsiėmimą. Tik drąsus medžiotojas gali parvilkti grobį į palapinę.

Nu ką?

Tai apie ką parašyti? Gal apie Šeškų?

Bizniografija

Komercinė fotografija yra skirta mėgautis, apie ją reikėtų kalbėti taip lyg duodant instrukcijas įrankiui skirtam patirti malonumą. Tačiau šį kartą bendrai ir trumpai.

Komercinės fotografijos funkcija – vilioti pinigus. Strategija paprasta – būti tokia, kokios verte niekas neabejotų, t. y. garsiai demonstruoti, deklaruoti savo vertę. Komercinė fotografija stengiasi būti tobula, patrauklia, efektinga, o svarbiausia (arba apibendrinant) – gražia.

Suvokti daiktą kaip gražų reiškia suvokti jį klaidingai – sakė vienas dėdė. Komercinės fotografijos atveju tai pasitvirtina šimtu procentų. Ji tuo geresnė, tuo patrauklesnė, kuo mažiau susijusi su tikrove, kuo daugiau meluojanti.

Už tiesą niekas nenori mokėti, pinigai mokami už iliuziją, už tai, kad tiesa būtų paslėpta.

nuotrauka – David Lachapelle

siūlė

Kulminacija?

Praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis – tai dešimtmetis, kai pasaulis perkaito. Tai yra smarkiai susiję su fotografija.

Ilgainiui nuotraukų ėmė atsirasti tiek daug, kad buvo imta tiesiogiai tariant fotografuoti bet ką (Lomografija 1991). Skaitmeninių kamerų atsiradimas plačiojoj visuomenėj (~1995) atvėrė dar paprastesnį kelią vaizdams daugintis. Ir galų galę interneto išplitimas (irgi ~1995), kurio svarbiausias laimėjimas šiuolaikinei sąmonei buvo auditorijos, kuri turėtų sugerti vaizdų jūrą, prasiplėtimas iki nesuvokiamų mastų. Taip, poreikis fotografuoti bet ką atrado savo įsiprasminimą.

Šiame kontekste gana įdomiai įsipaišo minėtasis pinhole reiškinys, prie kurio išpopulerėjimo prisidėjo internetas (skaitmeninė technologija). Jis tobulai patenkina poreikį atmesti fotografijos objektą, beigi suteikia galimybę likti patraukliu ir be jo.

Skaitmeninei sąmonei, kiekvienas analoginės (todėl unikalus) technologijos pasireiškimas savaime įdomus, egzotiškas, duodantis viską ko ji galėtų norėti iš fotografijos, kai jau nufotografuota viskas.

Tokiu būdu, skaitmeninių technologijų atsiradimas paspartino analoginės fotografijos raidą. Panašiai, kaip kažkada tiesiog fotografijos atsiradimas padėjo (o ne nužudė) tapybai.