Vilma Samulionytė. Haraam / Neleidžiama.
Ši paroda yra pavyzdys, kaip fotografija geba balansuoti ant objektivumo/subjektyvumo ribos. Anotacijoj rašoma: “Ši paroda – tai pasakojimas apie Saudo Arabiją, tačiau ne kaip apie šalį, o kaip naujų minčių, suvokimų, potyrių, jausenų radimosi vietą.” Įdomu tai, kad pasakojama apie vietą, kuri nėra šalis. Kas tada toji vieta? Ar ta vieta nėra Saudo Arabija, nes egzistuoja tik V. Samuolytės fotografijose? Man kyla noras klausti – kas tada yra būtent ta šalis, Saudo Arabija? Iškarto atminty iškyla visokie “Burj khalifa”, palmės ir žydras vanduo. Vadinasi tai yra tikroji Saudo Arabija? Įdomiausia, kad ir ta tikroji Saudo Arabija egzistuoja tik fotografijoj. Bent jau man. Ar tai nėra ta priežastis, dėl kurios V. Samuolytė gali pasakyti, kad jos fotografija nėra tikroji šalis? Būtent todėl, kad tikroji šalis yra kita, ne jos fotografija.
June 11th, 2010 | Rubrika: PARODOS | No Comments »
Audriaus Puipos proda
Čia viskas apsiverčia lygiai priešingai nei prieš tai aptartoj parodoj. A. Puipa naudoja tapybą kaip fotografiją, tam tikra prasme imituoja ją. Kalba eina ne apie fotografinį panašumą, bet apie fotografės tendencijos pasireiškimą rinkti, fiksuoti, aprašyti, rodyti ir t. t., bei fotografinio žvilgsnio, stiliaus pasireiškimą.
A. Puipos darbai lyg brangus būdas fotografuoti, prašmatnus įvykių fiksavimo variantas. Toks fiksavimas daug išraiškingesnis nei fotografinis. Prie vieno paveikslo gali praleisti ne vieną valandą jį kontempliuodamas (tiesa, gal ne tiek, kiek buvo praleistą jį darant), tačiau vėlgi, kad ir kokia gera, sodri, išraiškinga ir turtinga būtų ši tapyba, ji nėra fotografija. Nors ir iš dalies imituojanti fotografiją, ji taip neįgyja jos pranašumų, ji netampa autentišku tikrovės atspaudu.
Parodoje pateikti ir keli A. Puipos fotografiniai darbai. Įdomu tai, kad su fotografija jis elgiasi priešingai, t. y. jo fotografija imituoja tapybą, tik šį kartą tiesiogiai, konkrečius tapybos istorijos pavyzdžius. Taip lyg paversdamas fotografiją priemone įtikrinti tapybai.
Apskritai, Puipos kūryba tarsi maištas prieš fotografiją, arba koketavimas su ja. Atsisakymas priimti jos dovanas (aš ir be tavęs galiu), tokiu būdu išsilaisvinant nuo jos įtakos ir netgi pajungiant ją savavališkam beprasmiškumui, tačiau taip pat ja pasinaudojant kitokiais būdais, kitoje vietoje, formuojant meninį kūrybos branduolį.
Tačiau, čia vėl prieina S. Sontag, kuri sako “Iš tapybos ir fotografijos sandorių pelnosi tik pasaroji.”. Ir tikrai, kai pagalvoji, ką gauna A. Puipos tapyba iš fotografijos? Įspūdį, kad seka jai įkandin? Kad ją imituoja? O visur besiskverbianti fotografija čia beabejo ir vėl triumfuoja, net A. Puipos paveikslai atrodo kaip ji.
May 11th, 2010 | Rubrika: PARODOS | Tags: tapyba | No Comments »
Artūro Šeštoko paroda „Šviesos kaligrafija”
Parodos idėja atrodo labai akivaizdi ir paprasta. Iš esmės tai fotografijos, kaip dailės manifestacija. Į tai aiškiai nurodo ir pats pavadimas. Ši paroda, tai bandymas padaryti dailės kūrinius, kaligrafijos paveikslus, naudojant ne tušą ir teptuką, o šviesą ir fotoįrangą. Tai yra bandymas padaryti kažką tokio, kas matyta tapyboje, išreikšti tapybinį pojūtį.
Paroda atrodo tiesiogiai kilusi iš įžvalgos, kad nuotrauka gali atrodyti taip, kaip kaligrafijos darbas, arba tradicinė japonų tapyba. Bet atrodyti taip kaip, nereiškia tuom būti. Jei tai nėra tapyba atlikta fotografinėm priemonėm, tai kas ji yra, koks tokios fotografijos ir tapybos santykis, skirtumas?
Sako (kažkur skaičiau), kad tai kas pavaizduota japonų tapyboje galima pamatyti gamtoje, tik prieš tai turi būti tai pamatęs tapyboje. Tokį požiurį ir iliustruoja Artūro Šeštoko darbai. Tai kas pamatyta tapyboje, čia yra užfiksuota gamtos regimybėje. Tačiau šis pamatymas nėra dokumentinis. Apie tokį pat nedokumentiškumą, arba meno suformuotą nedokumentį požiūrį, kuris vėliau pasireiškia žiūrint į gamtą manau ir kalba anksčiau minėta įžvalga. Tokią žiūrą autorius stengiasi perteikti fotografinėm, nedokumentinėm priemonėm, t. y. ne tik pamatytį, užfiksuoti ir parodyti, bet ir padaryti gamtą kaip paveikslą.
Tai nėra visai fotografija, tai yra fotografinis tapybos imitavimas. Tačiau tas imitavimas, nesuteikia fotografijai tapybos privalumų, ji vistiek lieka fotografija nors ir su tapybos kvapeliu. Susan Sontag sako – „Žiūrėjimo į paveikslą patirtis gali mums padėti įsižiūrėti į fotografijas”. Šie žodžiai patvirtina, kad tapyba padeda matyti tikrovę (todėl ir fotografiją), kitaip, turtingiau. Bet – tęsia ji – „tačiau fotografija susilpnino paveikslo išgyvenimą”, reiškia iš kitos pusės fotografija priverčia į tapybą žiūrėti fotografiniu žvilgsniu, o fotografinis žvilgsnis neišvengiamai yra skurdesnis. Vėl gi anot S. Sontag – „fotografija nepranoksta savojo objekto, fotografija negali transcenduoti vizualybės, o tai tam tikra prasme yra didžiausas moderniosios tapybos tikslas.”. Taigi, kad ir kiek ji stengtūsi būti panaši į tapyba, ji bus tik miglota tapybos mimikrija vizualybėje, o tai reiškia išorinė, stilistinė tapybos regimybė.
Reikėtų pastebėti, kad tai nėra Artūro Šeštoko ar apskritai fotografijos silpnybė, priešingai, tapybinių priemonių pasisavinimas ją sustiprina, suteikia idėją, atveria tam tikras galimybes, nors tapyba dėl to savotiškai nukenčia, yra apvogiama.
May 11th, 2010 | Rubrika: PARODOS | Tags: kaligrafija, peizažas, tapyba | 1 Comment »
KOMENTARAI