Kompromatas

Justine Lai nutapė save su kiekvienu amerikos prezidentu užsiiminėjančią seksu. Kažkuria prasme tai galima pavadinti išprievartavimu. Tapyba naudojama, kaip woodoo magijos atributas. Jeigu tapyba turi galios sudaiktinti fantaziją, tada net švariausia praeitis negali garantuoti nepriekaištingos reputacijos.

idėjos anatomija

Idėja visuomet yra kažko idėja. Stalo idėja, dangaus idėja, teksto idėja… Manau neegzistuoja idėja kaip savarankiškas objektas, todėl kiekvienas, kas „galvoja idėją” (o galvoja kiekvienas), galvoja ne idėją, o tai, kieno ta idėja yra.

Kūrinys turi ne vieną idėją, kurią galima sugalvoti arba nesugalvoti, bet kūrinys YRA idėjų grandinė. Jei idėja visada yra kažkieno idėja, galima paklausti, kieno? Atsakymas būtų – medijos (McLuhan’iška prasme). Kiekviena idėja yra kokios nors medijos idėja, ir jeigu (remiantis McLuhan’u) kiekvienos medijos tūrinys yra kita medija, vadinasi, kiekvienos idėjos tūrinys yra kita idėja. Anot McLuhano – “Kalba yra parašyto teksto tūrinys, parašytas žodis yra spausdinto teksto tūrinys, spausdintas žodis yra telegrafo turinys. …” Vadinasi galima galvoti, kokia gali būti kalba (kalbos idėja), galima galvoti, koks gali būti raštas (rašto idėja), galima galvoti, koks gali būti spaudinys (spaudos idėja), galima galvoti koks gali būti telegrafas (telegrafo idėja), visa tai aptinkama viename daikte, šiuo atveju telegrafas, ir kiekviena grandis įtakoja galutinį rezultatą.

Dažnai, kiekviename daikte glūdinti idėjų grandinė suspaudžiama iki vienos idėjos, taip, kaip reklama staiga pasidaro turinti vienintelę “reklamos idėją” kurią reikia sugalvoti.

Jei vėl kalbėti apie reklamą, visų pirma idėjas gavoja vartotojas, toliau idėjas galvoja reklamos užsakovas, toliau idėjas galvoja projektų vadovas, toliau idėjas galvoja “kūrybininkas”, toliau idėjas galvoja dizaineris, toliau idėjas galvoja spaudėjas, toliau idėjas galvoja plakato klijuotojas ir tada vėl idėjas galvoja vartotojas.

IL DIVO vs. IN THE LOOP

Pažiūrėjau filmą “Vienoje kilpoje” ir nutariau pasijausti tikru kino kritiku, ką nors apie jį parašyti. Aptardamas šį filmą, vėl bandysiu naudoti lyginimo metodą, tikiuosi labai nepyksit, tiesiog manau, kad taip lengviau išvengti releatyvumo spąstų.

O su kuo gi lyginti šį filmą jei ne su “didžiuoju” IL DIVO. Kai žiūrėjau Il Divo dar nežinojau, kad jis “didysis”, dabar jau žinau, todėl būsiu atsargesnis. :)

Vienas filmas vadinasi “Il Divo” (turbūt “Dievas”), kitas “In the Loop” (kilpoje) panašu ne? Šitoj vietoj dedu minusą pavadinimo vertimo sugalvotojui, kodėl negalima buvo palikti taip kaip sugalvota, juk “Vienoje kilpoje” nėra tas pats kas “Kilpoje”. Iš pavadinimo “Kilpoje” ir taip aišku, kad vienoje, bet pavadinimas “Vienoje kilpoje” neturi tokio daugiaprasmiškumo, nors čia turbūt adaptacija lietuviškam mentalitetui, todėl praleiskim tai kaip smulkmeną.

Toliau, vienas filmas įvardijamas kaip “Politinė satyra, biografinė drama”, kitas “Politinė komedija, farsas”. Dalis iki kablelio praktiškai sutampa, abu filmai turi neblogo humoro. “Kilpoje” jo daugiau, sodresnio,  taiklesnio. Il Divo kupinas satyyyyros, čia toks humoras, kai nejuokinga, šiame filme jis taip subtiliai išlenda, kad kartais sunku suprasti čia tu juokauji ar tu čia rimtai, įtariu, kad daug juokingų vietų taip ir nepastebėjau. Šiaip abu filmai intelektualūs, humoras abiejuose irgi toks, čia dar koją pakišo mano nesugebėjimas normaliai skaityti titrų, todėl keliuose vietose likau nesupratęs ir ne tik humoro. Bet šitą irgi galim palikti kaip smulkmeną.

Lieka antroji dalis po kablelio “biografinė drama” vs. “farsas”. Faktas, kad “Il Divo” yra “Biografinė drama” manau yra šio filmo farsas. Na gerai, tiesiog problematiška vieta. Biografinė drama. Vien jau šitam junginį slypi farsas. Galima išversti taip – dramatizuota biografija. Jeigu aš noriu sužinoti apie žmogų, aš žiūriu biografija ir noriu, kad ji, kuo labiau atitiktų tikrove, o ne būtų dramatizuota, jeigu aš noriu dramos, aš žiūriu dramą, kam man reikalinga tada biografija? Šiaip manau, kad žinau kam – tada istorija atrodo tikresnė, todėl ir paveikesnė, kitaip sakant tikrovės elementas (biografija) naudojamas, kaip priemonė sustiprinti iliuziją, labiau apgauti. Ne farsas? Man nekliūva, kai tokie filmai daromi iš tokių istorijų, kaip Aleksandras Makedonietis, Spartakas… kitaip sakant iš istorijų kurios yra taip toli, kad jos ir tėra tik istorijos, kurias gali naudoti kaip tinkamas. Bet Gulio Andreotti… kai mito autentiškumą gali patikrinti praguglinęs ir prajotubinęs, manau toks mitas nesiskaito. Kam ekrane bandyti įtikinti kažką esant dievu, kai realybėje, kuri dar ir čia pat, tas dievas yra elinis mafukas, senukas ir politikierius, kuriam pavaizduoti būtų labiau tikusi tokia forma, kaip “in the Loop”. Galų gale filmas geras, efektingas, gražus ir protingas, bet nemėginkit manęs apgauti.

“Kilpoje” – priešingai, nesijaučiau apgaunamas, nesakau, kad jis koks šimtaprocentinis tikrovės atitikmuo, ne, tai yra karikatūra, bet ji ir neapsimeta realybe. Be to, tai akivaizdus įrodymas, kad įmanoma padaryti įtikinamą grand politinę istoriją nenaudojant jokių “tikrų faktų”. Šis filmas ne toks efektingas, garso takelis jei buvo tai neprisimenu, vulgarokas, užtad daug natūralesnis ir su daug pačios sveikiausios rūšies humoro ir tikrai ne prastesnės vaidybos.

Pabaigai, ką galėčiau pasakyti bičiuliui, kuris manęs klaustų į kurį filmą eiti.

Sakyčiau: jei nori susitapatinti su Dievu ir išeiti, ne išeiti, o būti išneštas iš kino salės didingų sparnų ir visas taurus nuo susimąstymo, rinkis “Il Divo”, bet žinok (čia nuskambėčiau, kaip ragana davusi kojas undinėlei), kad kaina kurią už tai sumokėsi bus įžulus melas, juk susitapatinti su dievu jau yra melas. Taip pat rinkis “Il Divo” jeigu nori pasidžiaugti kino meistrų darbu, pasigrožėti vaizdu ir pasiklausyti smagaus garso takelio. Be to, pasirinkęs “Il Divo” dar galėsi smagiai pasišypsoti į ūsą.

O jeigu neužtenka pasišypsoti į ūsą, o norisi karts nuo karto žvengtelt ir papurtyt galvą, tai rinkis “In the Loop”. Priedo dar gausi tekstą su daug riebių žodžių, smagią Gandolfinio (kitų nepažystu) vaidybą ir šiaip fainiai. O kas liečia dvasinį peną, tai susimąstimo palieka šis filmas nemažiau už dieviškąjį. Todėl, kaip bebūtų, aš savo balsą atiduodų už “Kilpą” ir labanakt.

Roman Signer

Hundertwasser

Pavasariui labai tinka: