abstrakcija

Mūsų kultūroje egzistuoja nemažai konfliktų, iš kurių išskirčiau vieną, kaip didžiausią – konfliktas tarp “suprantančio” meną ir “nesuprantančio” meną, pavadinsiu šitą konfliktą – didžiuoju kultūriniu konfliktu. Šitoj vietoj nekalbu apie vertybinį nesutarimą ar kažką panašaus, kalbu tiesiog apie nesusikalbėjimą. Didžiojo konflikto pagrindinė priežastis manau yra reiškinys vadinamas abstrakcija.

Jeigu jum kada stebint kokį nors kultūrinį objektą kilo tokie klausimai – kas tai? ką čia norėjo pasakyti? kas čia pavaizduota? kam to reikia? čia aceit menas? arba konstatavot esminį faktą – ne-samonė! vadinasi jūs sudalyvavot didžiajame konflikte. Švelnesnėj formoj tai galėtų skambėti taip – aš nesuprantu, nu čia jau turbūt menas, čia turbūt ne man… Argi tokie ir panašūs klausimai nėra dažniausiai pasitaikantys nesusikalbėjimo ženklai?

Pabandykim išsiaiškinti, kokiu būdu kyla šis konfliktas. Kas gi ta abstrakcija. Manau, kad visi žino kas tai yra, arba bent turi savo supratimą apie tai. Mano supratimu abstrakcija tai objektas, sistema, reiškinys, suvokiamas, kaip savarankiškas, neturintis jungties su praktiniu pasauliu. Abstrakcija “naudojama” išimtinai profesionalioj plotmėj, ar tai būtų matematika, filosofija ar menai. Kitaip sakant abstrakcija arba abstraktus suvokimas visada yra sofistikuotas, nenatūralus, todėl “liaudis” nevirškina abstrakcijos, iš čia ir konfliktas. “Liaudis” gyvena pasaulyje, todėl viskas kas ne iš pasaulio jai yra svetima.

Tiesa sakant rašydamas apie tai esu sąmoningai netikslus, tačiau būtent šis netikslus požiūris manau atspindi esamą situaciją. Einant toliau – didysis konfliktas ir kyla iš šito neteisingai susiklosčiusio požiūrio visuomenėj. Traktuojant problemą taip kaip aprašiau – automatiškai kuriasi konfliktas, kitaip sakant, konfliktas glūdi pačioj formuluotėj – jeigu abstrakcija profesionalams, o liaudžiai – ne, vadinasi liaudis ir profesionalai (buržuazija :)) – ne.

Pabandysiu suformuluoti kitaip ir tai bus mano siūlomas būdas spręsti šį konfliktą. Tiesą sakant – esminis faktas – šis konfliktas ir egzistuoja tik neteisingoj problemos formuluotėj, realiai jo nėra. Tiesa ta, kad liaudis irgi naudoja abstrakciją! Sofistikuota yra ne pati abstrakcijo, o jos suvokimas. Abstrakcijos prigimtis yra būti nematomai, tai yra natūralu. Tik profesionalų pasaulyje abstrakcija gali patekti į suvokimo akiratį. Pvz. kiekvienas kaimietis žino, kad jei paimsi saują grudų, įpilsi į indą ir dar kartą paimsi saują grūdų ir dar kartą įpilsi į tą patį indą, tai jau jų ten bus tiek, kad reikės imti abiem rankom, kitaip sakant – jo galvoj veikia abstraktus mastymas. Bet tik “matematikas” gali paskaičiuoti, kad 1+1=2, tai yra sąmoningas operavimas abstrakčiais dalykais.

Tai va, gryžkim prie kultūrinio konflikto. Naudojant tą pačią formulę – liaudis puikiai suvokia bet kokį (!) meną. Bėda ta, kad žmogus žiūrėdamas į abstraktų paveikslą, kai jam yra “pasakyta”, kad tai menas, jis yra “pastatomas” priešais abstrakciją, automatiškai yra priverstas bandyti “suprasti” abstrakciją, kas jam yra nenatūralu, todėl jis ir sako – nesuprantu. Kita vertus, kai abstrakcija pateikiama kaip šalutinis dalykas, kiekvienas puikiausiai ją suvalgo. Pvz. dizaine, visi puikiai supranta dizainą, bet vien dėl to, kad nebando jo suprasti. Žmogus žiūrėdamas į automobilį nebando įsiskaudinti sau galvos galvodamas, kodėl jis taip atrodo, žmogus suvokia tai, kad tai yra automobilis, o abstraktūs dalykai eina kartu, bet tyliai ir nepastebimai, per atsarginį įėjimą. Taip pat ir reklamoj, žinutė naudojama tam, kad duoti žmogui supratimo galimybę, tam, kad jis turėtų kur sukoncentruoti savo suvokimo poreikį ir lyg tarp kitko suvalgytų abstrakciją.

Tapytojas Francis Bacon sakė, kad žmonės ieško reikšmės visame kame. Taip, kaip žiūrėdami į debesis mes bandom pamatyti kažka, arba mums reikia žinoti, kad tai yra dalelės, kurios blablabla… Žmogus atsidūręs prieš abstraktų objektą, neradęs suvokimo elemento nežino ką su juo daryti, geriausiu atveju gali pasakyti, gražu ar negražu. Pagrindinis dalykas norint suprasti abstrakciją – nesistengti jos suprasti! Abstrakcija nėra suprantama! Į abstraktų objektą reikia tik žiūrėti. Neblogai jeigu išeina ir matyti.

Nežinau ar pavyko man čia kažką pasakyti, bet tikrai manau, kad tai yra labai svarbu! Dar kartą pakartoju – tai DIDYSIS kultūrinis konfliktas, jeigu visi žmonės galėtų priimti nesąmonę, kaip ne-samonę išsispręstų tonos bereikalingų klausimų.

atbulinė fotografijos evoliucija

Keista, tačiau nors Fotografija gyvuoja jau beveik du šimtus metų, atrodo, kad savo ištakas ji pasiekė tik praėjusio amžiaus antroj pusėj. Ir dar keisčiau, tačiau nors šiuo Fotografijos atsiskleidimu naudojasi jau beveik visas modernusis pasaulis, vis dar atsiranda Fotografijos profesionalų (netgi panašu, kad tokių yra dauguma), kurie ir dabar negali to ne tik, kad priimti, bet netgi suprasti. Žinoma nesakau, kad visi fotografijos mėgėjai tai sąmoningai suvokia, bet pirma – jie mėgėjai, o antra (turbūt dėl pirmo) – jie puikiausiai tai priima.

Gerai, miglų išsklaidymui, pabandysiu paaiškinti ką turiu maumeny. Ką turiu omeny sakydamas Fotografijos ištakos? Tai nuo ko prasideda Fotografija. O Fotografija prasideda nuo šviesos, o fotografavimas prasideda nuo švisos užviksavimo. Technine prasme tai puikiai suvokė tie kas sukūrė Fotografiją, bet iš esmės (nežinau tinkamo žodžio) gal konceptualine prasme, šitai suprasta buvo gana neseniai, lygiai kaip neseniai buvo imta naudotis šia koncepcija praktiškai.

Kalbu apie tokius reiškinius, kaip “pinhole“, “snapshot“, “lomography“… Visa tai masiniai, praktiniai (gal būt nesąmoningi) fotografijos esmės tyrinėjimai. Egzistuoja įvairiausio plauko profesionalų sąmoningai plaukiojančių šiuose vandenyse, egzistuoja ir tokių profesionalų, kuriuos ryškiai veikia šitie vandenys, bet smulkinsimės vėliau. Dabar apie esmę.

Kas atsitiko išradus Fotografiją, kodėl Fotografija neprasidėjo iš pašaknų? Manau todėl, kad Fotografijos pradininkų sąmonė buvo pernelyg “tapybinė” konceptualiam fotografijos esmės supratimui. Ankstyvoji Fotografija buvo Tapybos imitacija, būtent todėl ji negalėjo suvokti savęs kaip Fotografijos. Bėgant laikui Fotografija kaip medija užsikariavo savo erdvę ir išlaisvino iš “tapybingumo” tiek pačią save, tiek pačią Tapybą, kitaip sakant Fotografija po truputį darėsi savarankiška.

Fotografija savarankiškumui lemiamą vaidmenį, kaip sakiau suvaidino masės. Tik patekusi į mases Fotografija virto iki galo savimi. Faktas, kad fotografija pateko į “nesuprantančio” rankas leido jai būti savimi, ją buvo imta naudoti visur ir visaip, kitaip sakant taip, kaip galėjo būti naudojama, o ne taip, kaip norėjo fotografas. Buvo išryškinti tokie fotografijos bruožai, kaip laikiškumas, gebėjimas daugintis, greitis, šviesa. Buvo ne šiaip išryškinti, o su lomo, pinhol, snapshot ir ttt… buvo pastatyti į pirmą planą. Štai šitai aš ir vadinu prisikasimu iki Fotografijos esmės. Aišku, pinhol’as, o tuo labiau camera obscura tikrai nėra nauji reiškiniai, bet drįsčiau teigti, kad senasis pinhol’as nėra toks pat kaip dabar. Tada tai buvo įrankis, kurį reikia tobulinti, dabar mes juom naudojamės supratę, kad tas įrankis jau buvo tobulas ir dar kartą pabrėžiu, šis supratimas dabar yra visuotinis, pavienių buvo visada.

Grįžę į pradžią (tiksliau prisikasę iki pradžios) galime eiti ir toliau. Užmačiau tokį dalyką, tai manau galima vadinti sekančio žingsnio ženklu, kai nuo esmės einama prie išvestinių dalykų (funkcionalumo), kažko panašaus nemažai yra čia.

Taigi gerbiamieji, panašu, kad Fotografija yra dar jaunesnis menas negu atrodo, panašu, kad ji tik dabar žengia pirmuosius žingsnius. Ir kas būtų paradoksaliausia, jei pasitvirtintų prielaida, kad tie pirmieji žingsniai kartu yra ir paskutiniai.

bulvės

čia a la runkeliai

į lankas

Galvoju kad visdėlto švietimo sistema pas mus yra labai prasta nes viskas paremta mokslu gramatika matematika ir t t kam to reikia kam to reikia kiekveinam vaikui ar kiekvienas vaikas privalo išmanyti tų specifinių mokslų nuotrupas ? žinoma nepaneigsi kad vidurinę baigęs žmogus tampa kultūringesnis bendrai bet negi dėl biologijos ir geografijos ar neįmanoma sukurti tokios sistemos kad bendras išsilavinimas būtų pasiektas ne privalomąja tvarka griaužiant po to užmirštamą informaciją negi tai remiasi prielaida kad jaunas žmogus dar nežino ko nori todėl tegu mokosi viską negi negeriau būtų mokyti tą žmogų kaip sužinoti ko jis nori ? matau tik viena paaiškinima – tokia sistema yra patogiai pritaikoma masėm iškepami mokytojai kurie gali apmokyti mokinį mokinys užauga ir gali būti apmokytas būti mokytoju kuris galės apmokyti kitą mokinį ir t t be galo principas keistas todėl šiai dienai manau kad kiekvienas geras mokinys turi blogai mokytis.

lauko reklama

Pamatęs šitą reklamą kažkaip pagalvojau apie tokią madą/tendenciją Lietuvoj žūt būt ką nors iškišti už billboardo ribų. Skirtumas tik tas, kad pas mus dažniausiai tai daroma neaišku kodėl, matyt vyrauja nuomonė, kad taip geriau pasistebi, tačiau tokių bandymų niekaip nedrįsčiau pavadinti pilnavertišku kontekstiniu plakatu, formuojančiu solidų įvaizdį, o šitą drįsčiau.