Supermarketo svajos

Braidydamas po supermarketą pagavau save begalvojantį, ko čia užsimanius ir prisiminiau Slavoj Žižeką iš šito filmo. Tiksliau prisiminiau tame filme išsakytą idėją, kad mūsų troškimai nėra natūralūs, jie yra dirbtiniai, tam kad trokštumėm, mums reikia galvoti ko trokšti. Kitaip sakant, mes nieko netrokštam tol, kol nepriverčiam savęs trokšti.

Po to pagalvojau apie reklamą. Taip išeina, kad nurodyti mums ko trokši yra reklamos funkcija par excellence. Ne informuoti, kur gauti tai ko mes norime, o įsakyti ko norėti.

Tada viskas susieina. Pasidaro aišku, kodėl reklama atrodytų toks dirbtinas dalykas taip natūraliai įsipaišo individo sąmonėj.

Bet vis dėlto, negi tikrai troškimo akte nėra nieko natūralaus? Aš padariau išvadą, kad natūralus yra pats troškimo aktas. Žmogui natūralus dalykas yra trokšti, tačiau troškimas tai abstrakciją, kol nesusigalvos ko norėti, žmogus negalės patenkinti savo noro. Taigi, vadinasi reklama tarnauja mūsų natūraliam troškimo poreikiui?

Pavojus tame, kad ji per daug gerai dirba savo darbą. Reklama ne tik padeda mums patenkinti troškimą, bet ir stimuliuoja jį. Išpindėjom norėti, štai kur problema.

Duchamp’as sugrįžo

Naujas Ji Lee darbas – akcija pavadinimu Duchamp Reloaded. Niujorko gatvėse, greta dviračių prirakinamas garsusis Duchampo darbelis Roue de bicyclette (Dviračio ratas). Ji Lee apie savo akciją rašo: “1913-aisiais, Marcel Duchamp rastus daiktus iš gatvių tempė į muziejus. Po 96 metų, jei jis dar būtų gyvas, turbūt norėtų daryti visiškai priešingai.”

Tai dar vienas ženklas (beje, labai neblogas), kad praktiškai to paties Duchamp’o pradėta epocha tiesiog iš vidaus reikalauja “pabaigos”. Jeigu tikėti  prietarais, iki “kažko” liko 4 metai, bus lygiai šimtas metų nuo jo mesto įššukio meno pasauliui.

Nežinau, čia sutapimas ar tik iliuzija, bet aš asmeniškai laukiu iš artimiausio dešimtmečio kažko “neįprasto” (kalbu nebūtinai apie meną). Toks įspūdis, kad permainas galima užuosti ore.

Įvaizdžio strategija

Kodėl aš manau įvaizdžio planavimą esant bergždžiu darbu? Tai galioja visiems. Verslininkams, menininkams, dizaineriams, blogeriams ir t. t. Žinia, kad tokios įstaigos, kaip reklamos agentūros dažnam siūlo susikurti įvaizdį, susiplanuoti strategiją. Bet tiesa ta, kad jos siūlo ne susikurti, o sukurti jums įvaizdį. Panašiai, kaip kirpykloje mes iš tikro neapsikerpam, bet mus apkerpa. Nors su kirpykla viskas tvarkoj, todėl, kad dėl paprastų priežasčių mes patys negalim to padaryti, bet norisi manyti, kad vis dėlto padarom. Gal būt ir su įvaizdžiu yra panašiai? Gal egzistuoja kažkokia priežastis, dėl kurios mes patys negalim modeliuoti savo įvaizdžio, todėl mums reikia pagalbos?

Kaip bebūtų, manau, kad kuriant įvaizdį įmanoma tik pabalba, niekas negali už jus sukurti jums įvaizdžio. Dar daugiau, netgi jūs pats negalite susikurti sau įvaizdžio. Įvaizdis nėra atskiriamas nuo daikto, žmogaus, jis kyla iš jo paties, savaime. Nesakau, kad nėra bandymų primesti įvaizdį. Yra ir pilna. Tačiau man nesinorėtų tokių bandymų įvardinti kaip nors kitaip ne kaip bandymų.

Ryškus įvaizdžio primetimo ženklas – dizaino atskyrimas, kaip savarankiško objekto, požiūris į dizainą, kaip į rūbą, kažką, kas yra užvelkama ir nuvelkama, lygiai kaip ir įvaizdis. Tai egzistuoja, nes tai veikia. Tuomet viskas būna paprasčiau. Reikia pinigų, susigalvoji verslą, susikuri įvaizdį, dizainą ir valio. Taip, tai veikia, bet plėšimas irgi veikia, apiplėši ir turi pinigų. Tiesa tas veikimas irgi yra anemiškas ir smirdantis, lygiai kaip chuliganizmo nepavadinsi pilnaverčiu verslu.

Berods Atkinsonas sakė, kad aktorius gali sukurti tik vieną komišką personažą – tą kuris glūdi jo viduje. Taip pat ir su įvaizdžiu, žmogus turi tik vieną įvaizdį, jį galima ne sukurti, bet išlavinti, išlaisvinti, paryškinti. Taip pat verslininkas gali sukurti tik tokį verslą, koks yra jis pats. Tas verslas gali turėti irgi tik vieną įvaizdį. Todėl bet kokie rinkos tyrimai padedant sau apsispręsti kokį versla nusigriebti, kaip pozicionuoti produktą, kokios strategijos laikytis kuriant blogą yra gal ir veiksmingi, bet nesąžiningi. Pavyzdys – Steve Jobs, Apple – tai Jobs’as, su visu tą kompaniją lydinčiu hipiškai novatoriškai romantišku požiūriu į techniką.

Taigi, panašu, kad įvaizdžio paslaugų užsakovų nenoras atsiduoti „kūrybininkų” valiai nėra atsitiktinis ir garsusis dizainerių bandymas susigretinti su stomotologu panašus į absurdišką. Jei tokio negirdėjot, jis skamba maždaug taip – kodėl žmogus nuėjęs pas stomotologą nenurodinėja, kaip jam taisyti dantis. Galima paklausti, o kaip pas kirpėją?

Kokia pagalba įmanoma kuriant įvaizdį? Arba, kaip turėtų atrodyti įvaizdžio kūrimas? Įvaizdžio kūrimas – edukacinė veikla. Niekaip kitaip kaimo Jurgis nesusikurs bajoro įvaizdžio nei kad tapdamas bajoru. Jei esi kaimietis (taip kaip aš) tai ir rašyk kaimietišką blogą ir netrink lazankių. Jei nepatinka taip, tai mokykis, o ne strateguok strategijų strategavimo strategijas. Jeigu reklamos agentūra iš kolūkio pirmininko mentaliteto raudonveidžio įmonės bando išspausti genialų brandbooką, tai blogai, geriau būtų, kad jam sąžiningai paaiškintų, kur geriau padėti pinigus, arba imtūsi edukacinės programos, po kurios pirmininkas pats susirastų sau tinkamą kūrybininką.

šuniškas identitetas

Po truputį besikeisdamas daiktas kažkuriuo momentu ima ir tampa kitu daiktu. T. y. ne kitokiu panašiu, o tokiu, kokį mes galime identifikuoti kaip kitą, atskirą. Tai yra pirmoji ir pagrindinė sąlyga kuriant daiktui vizualinį identitetą. Labai geras pavyzdys – faktas, kad visi naminiai šunys kilę iš vilkio pilkio. Kuriuo momentu šitie padarai pasidarė taksais ir šnauceriais?

Darbais ar žodžiais?

Sakoma, kad vadovautis įvairiom vartotojų apklausom kuriant produktą jiems yra visiškai nereikalingas dalykas. Reikia žiūrėti ne į tai, ką vartotojas sako, bet į tai ką jis daro, ne į jo nuomonę, o į jo elgesį. Manau tai tikrai vertinga mintis ir turbūt dar ne kartą prie jos teks sugrįžti. Dabar norėčiau į ją pažiūrėti iš kitos pusės.

Vartotojas neturėtų kreipti dėmesio į tai, ką gamintojas (arba pardavėjas) stengiasi pasakyti, tačiau turėtų žiūrėti, kaip jis elgiasi. Tai galioja visam reklamos ir kito komercinio meno pasauliui. Manyčiau tai yra raktas leidžiantis orientuotis visame šiame vaizdų chaose. Tiesa, tai reikalauja šiokio tokio išprūsimo, jei konkrečiau, bent šiokios tokios abstraktaus matymo savimonės.

Dėl to paties abstraktumo sunkiai įsisamoninamumo, projektuojant daikto išvaizdą į ją įdedama daug daugiau negu norima įdėti. Visada. Iš esmės, visas abstraktus daikto krūvis ir parodo tai, ką gamintojas daro. Tuo tarpu, sąmoningoji dalis, tėra tik tai ką jis sako.

Paimkime pavyzdžiu reklamą. Projektuodamas reklamą gamintojas stengiasi pasakyti, kad jo produktas yra labai geras ir tam naudoja visokias įmanomas išraiškos priemones. Tačiau visų tų priemonių panaudojimas liudiją vieną – tai yra reklama. Tai, ko gamintojas ja siekia arba tai ką jis daro – stengiasi parduoti. Kol vartotojas aiškiai neįžvelgia pačio užsikodavusio veiksmo (siekio parduoti), tol gamintojo paistalai jam bus kaip medus ant širdies.

Grįžtant prie dizaino. Tai ką mes linkę įvardinti dizainu, tėra daiktų projektuojamų komercijai abstraktus krūvis.