Baimės ir drąsos

kadras iš WNYC Street Shots Bruce Gilden

Fotografija pirmiausia yra stebėjimas. Fotografas, atkišdamas kamerą priešais objektą, visų pirma deklaruoja, kad jis jį stebi. Didžiaja dalimi, pats fotografavimas yra labiau psichologinis, nei fotografinis reiškinys. Tam tikra prasme ir pati (meninė) fotografija yra psichologiniai (ne meniniai) žaidimai.

Stebėjimo aktas (ir akto stebėjimas), kuria tam tikras įtampas tarp stebinčiojo ir stebimojo. Tuo atveju, kai abu yra nuogom akim, stebėjimas ir iš jo išplaukiančios įtampos yra lygiavertis abiejų atžvilgiu. Nuogom akim, stebėtojas ir stebimasis tuo pačiu yra stebimasis ir stebėtojas. Tokiu atveju, kai kuris nors į rankas pasiima ginklą (kamerą), automatiškai išnyksta abipusiškumas. Žmogus be kameros tampa beginkliu stebimuoju, nebeturintis stebinčiojo pranašumo. Įtampa tokiu atveju pasidaro vienakryptė, neatsveriama, todėl labiau slegianti.

Negana stebėjimo, fotografavimas dar yra ir fiksavimas. Žmogui atsidūrusiam įtampos zonoj yra grąsinama šią įtampos akimirką užfiksuoti amžiams. Nesvarbu, kad jau po akimirkos nebebus konfrontacijos, šią akimirką fotuografuojamasis jaučia, kad net ir nematydamas stebinčiojo jis liks stebimuoju. Tam tikra prasme akimirkos įtampa transformuojasi į amžinybės įtampą. Be to, tolesnis stebėjimas bus slaptas. Sužinojęs, kad buvai slaptai stebimas pasijunti nepatogiai, o tą akimirką tu iš anksto žinai, kad būsi slaptai stebimas. Visa laimė, bent žinai, kad stebima bus būtent tik ši akimirka, todėl mažiausiai ką gali padaryti, bent šią akimirką neišsiduoti. Neišsidavimo svarba taip pat kuria įtampą.

Galvojant apie slaptumą, kyla noras pažaisti psichologiją. Koks gali būti slaptumas viešoje vietoje? Paradoksas, bet panašu, kad žmonės trindamiesi gatvėmis jaučiasi esą vieni, sutinkami praeiviai atlieka miesto dekoracijų vaidmenį. Begėdis fotografas savo foto įsiveržimais sugriauna šią iliuziją, priverčia žmogų suprasti, kad jis visdėlto yra viešoje vietoje, kad yra tarp žmonių, matomas. Kaip jam tai bus nemalonu priklauso nuo to, kiek jis būdamas viešoj vietoj yra nusiteikęs viešumui.

Negana fiksuoto stebėjimo, fotografavimas dar yra ir „vagystė”. Šį faktorių akivaizdžiai matome žvilgtelėję į angliškus sinonimus žodžiui fotografuoti – capture, get, mug, shoot, snap, take. Fotografavimas yra agresyvus, plėšikiškas veiksmas. Lietuvių kalboje taip pat, žodyje nufotografuoti ar bet kuriam jo sinonime esminį vaidmenį vaidina priešdėlis nu- (nutraukti, nupaveiksluoti). Pažiūrėjau internete: nu- – reiškia nutolimą, at(si)skyrimą nuo ko nors. Vadinasi fotografas nuo fotografuojamojo kažką atskiria, atitolina, atima, pagrobia, kitap sakant apvagia vargšą sebimąjį. Kas tas daiktas, kuris yra pagrobiamas, klausimą paliksiu atvirą. Įdomu pastebėti, kad pavyzdžiui Balzakas bijojo fotografuotis, nes tikėjo, kad žmogus sudarytas iš vaizdų ir kiekviena fotografija jį po truputį ardo.

Be viso to, fotografavimas (fotožurnalistinis) yra užklupimas. Tokiu atveju tai nėra tiesiog stebėjimas, tiesiog fiksavimas ir tiesiog vagystė. Toks fotografavimas yra greitas, staigus užpuolimas. Jei vagystė tai greičiau apiplėšimas, jei stebėjimas tai greičiau nužiūrėjimas, jei fiksavimas tai greičiau nukepimas (shoot) (užšaldymas laike). Kartais tokia akimirka praeina greitai ir iš jos lieka tik blankus prisiminimas “aš buvau apiplėštas”, tačiau bet koks tos akimirkos užsitęsimas net iki kelių sekundžių, kuria neretam sunkiai pakeliamą įtmpą.

Fotografavimo aktas (ir akto fotografavimas) yra drąsos aktas. Vienas būtiniausių fotografo atributų yra drąsa. Drąsa prieiti arti. Turiu omeny ne vien tai, kad fotografas turi nebijoti situacijų, kuriuose gali nulėkti jo galva. Kalbu apie drąsą žiūrėti, rodos nepavojingą, bet kažkodėl bauginantį užsiėmimą. Tik drąsus medžiotojas gali parvilkti grobį į palapinę.

Nu ką?

Tai apie ką parašyti? Gal apie Šeškų?

Fototapyba

Audriaus Puipos proda

Čia viskas apsiverčia lygiai priešingai nei prieš tai aptartoj parodoj. A. Puipa naudoja tapybą kaip fotografiją, tam tikra prasme imituoja ją. Kalba eina ne apie fotografinį panašumą, bet apie fotografės tendencijos pasireiškimą rinkti, fiksuoti, aprašyti, rodyti ir t. t., bei fotografinio žvilgsnio, stiliaus pasireiškimą.

A. Puipos darbai lyg brangus būdas fotografuoti, prašmatnus įvykių fiksavimo variantas. Toks fiksavimas daug išraiškingesnis nei fotografinis. Prie vieno paveikslo gali praleisti ne vieną valandą jį kontempliuodamas (tiesa, gal ne tiek, kiek buvo praleistą jį darant), tačiau vėlgi, kad ir kokia gera, sodri, išraiškinga ir turtinga būtų ši tapyba, ji nėra fotografija. Nors ir iš dalies imituojanti fotografiją, ji taip neįgyja jos pranašumų, ji netampa autentišku tikrovės atspaudu.

Parodoje pateikti ir keli A. Puipos fotografiniai darbai. Įdomu tai, kad su fotografija jis elgiasi priešingai, t. y. jo fotografija imituoja tapybą, tik šį kartą tiesiogiai, konkrečius tapybos istorijos pavyzdžius. Taip lyg paversdamas fotografiją priemone įtikrinti tapybai.

Apskritai, Puipos kūryba tarsi maištas prieš fotografiją, arba koketavimas su ja. Atsisakymas priimti jos dovanas (aš ir be tavęs galiu), tokiu būdu išsilaisvinant nuo jos įtakos ir netgi pajungiant ją savavališkam beprasmiškumui, tačiau taip pat ja pasinaudojant kitokiais būdais, kitoje vietoje, formuojant meninį kūrybos branduolį.

Tačiau, čia vėl prieina S. Sontag, kuri sako “Iš tapybos ir fotografijos sandorių pelnosi tik pasaroji.”. Ir tikrai, kai pagalvoji, ką gauna A. Puipos tapyba iš fotografijos? Įspūdį, kad seka jai įkandin? Kad ją imituoja? O visur besiskverbianti fotografija čia beabejo ir vėl triumfuoja, net A. Puipos paveikslai atrodo kaip ji.

Fotokaligrafija

Artūro Šeštoko paroda „Šviesos kaligrafija”

Parodos idėja atrodo labai akivaizdi ir paprasta. Iš esmės tai fotografijos, kaip dailės manifestacija. Į tai aiškiai nurodo ir pats pavadimas. Ši paroda, tai bandymas padaryti dailės kūrinius, kaligrafijos paveikslus, naudojant ne tušą ir teptuką, o šviesą ir fotoįrangą. Tai yra bandymas padaryti kažką tokio, kas matyta tapyboje, išreikšti tapybinį pojūtį.

Paroda atrodo tiesiogiai kilusi iš įžvalgos, kad nuotrauka gali atrodyti taip, kaip kaligrafijos darbas, arba tradicinė japonų tapyba. Bet atrodyti taip kaip, nereiškia tuom būti. Jei tai nėra tapyba atlikta fotografinėm priemonėm, tai kas ji yra, koks tokios fotografijos ir tapybos santykis, skirtumas?

Sako (kažkur skaičiau), kad tai kas pavaizduota japonų tapyboje galima pamatyti gamtoje, tik prieš tai turi būti tai pamatęs tapyboje. Tokį požiurį ir iliustruoja Artūro Šeštoko darbai. Tai kas pamatyta tapyboje, čia yra užfiksuota gamtos regimybėje. Tačiau šis pamatymas nėra dokumentinis. Apie tokį pat nedokumentiškumą, arba meno suformuotą nedokumentį požiūrį, kuris vėliau pasireiškia žiūrint į gamtą manau ir kalba anksčiau minėta įžvalga. Tokią žiūrą autorius stengiasi perteikti fotografinėm, nedokumentinėm priemonėm, t. y. ne tik pamatytį, užfiksuoti ir parodyti, bet ir padaryti gamtą kaip paveikslą.

Tai nėra visai fotografija, tai yra fotografinis tapybos imitavimas. Tačiau tas imitavimas, nesuteikia fotografijai tapybos privalumų, ji vistiek lieka fotografija nors ir  su tapybos kvapeliu. Susan Sontag sako – „Žiūrėjimo į paveikslą patirtis gali mums padėti įsižiūrėti į fotografijas”. Šie žodžiai patvirtina, kad tapyba padeda matyti tikrovę (todėl ir fotografiją), kitaip, turtingiau. Bet – tęsia ji – „tačiau fotografija susilpnino paveikslo išgyvenimą”, reiškia iš kitos pusės fotografija priverčia į tapybą žiūrėti fotografiniu žvilgsniu, o fotografinis žvilgsnis neišvengiamai yra skurdesnis. Vėl gi anot S. Sontag – „fotografija nepranoksta savojo objekto, fotografija negali transcenduoti vizualybės, o tai tam tikra prasme yra didžiausas moderniosios tapybos tikslas.”. Taigi, kad ir kiek ji stengtūsi būti panaši į tapyba, ji bus tik miglota tapybos mimikrija vizualybėje, o tai reiškia išorinė, stilistinė tapybos regimybė.

Reikėtų pastebėti, kad tai nėra Artūro Šeštoko ar apskritai fotografijos silpnybė, priešingai, tapybinių priemonių pasisavinimas ją sustiprina, suteikia idėją, atveria tam tikras galimybes, nors tapyba dėl to savotiškai nukenčia, yra apvogiama.