Įvaizdžio strategija
Kodėl aš manau įvaizdžio planavimą esant bergždžiu darbu? Tai galioja visiems. Verslininkams, menininkams, dizaineriams, blogeriams ir t. t. Žinia, kad tokios įstaigos, kaip reklamos agentūros dažnam siūlo susikurti įvaizdį, susiplanuoti strategiją. Bet tiesa ta, kad jos siūlo ne susikurti, o sukurti jums įvaizdį. Panašiai, kaip kirpykloje mes iš tikro neapsikerpam, bet mus apkerpa. Nors su kirpykla viskas tvarkoj, todėl, kad dėl paprastų priežasčių mes patys negalim to padaryti, bet norisi manyti, kad vis dėlto padarom. Gal būt ir su įvaizdžiu yra panašiai? Gal egzistuoja kažkokia priežastis, dėl kurios mes patys negalim modeliuoti savo įvaizdžio, todėl mums reikia pagalbos?
Kaip bebūtų, manau, kad kuriant įvaizdį įmanoma tik pabalba, niekas negali už jus sukurti jums įvaizdžio. Dar daugiau, netgi jūs pats negalite susikurti sau įvaizdžio. Įvaizdis nėra atskiriamas nuo daikto, žmogaus, jis kyla iš jo paties, savaime. Nesakau, kad nėra bandymų primesti įvaizdį. Yra ir pilna. Tačiau man nesinorėtų tokių bandymų įvardinti kaip nors kitaip ne kaip bandymų.
Ryškus įvaizdžio primetimo ženklas – dizaino atskyrimas, kaip savarankiško objekto, požiūris į dizainą, kaip į rūbą, kažką, kas yra užvelkama ir nuvelkama, lygiai kaip ir įvaizdis. Tai egzistuoja, nes tai veikia. Tuomet viskas būna paprasčiau. Reikia pinigų, susigalvoji verslą, susikuri įvaizdį, dizainą ir valio. Taip, tai veikia, bet plėšimas irgi veikia, apiplėši ir turi pinigų. Tiesa tas veikimas irgi yra anemiškas ir smirdantis, lygiai kaip chuliganizmo nepavadinsi pilnaverčiu verslu.
Berods Atkinsonas sakė, kad aktorius gali sukurti tik vieną komišką personažą – tą kuris glūdi jo viduje. Taip pat ir su įvaizdžiu, žmogus turi tik vieną įvaizdį, jį galima ne sukurti, bet išlavinti, išlaisvinti, paryškinti. Taip pat verslininkas gali sukurti tik tokį verslą, koks yra jis pats. Tas verslas gali turėti irgi tik vieną įvaizdį. Todėl bet kokie rinkos tyrimai padedant sau apsispręsti kokį versla nusigriebti, kaip pozicionuoti produktą, kokios strategijos laikytis kuriant blogą yra gal ir veiksmingi, bet nesąžiningi. Pavyzdys – Steve Jobs, Apple – tai Jobs’as, su visu tą kompaniją lydinčiu hipiškai novatoriškai romantišku požiūriu į techniką.
Taigi, panašu, kad įvaizdžio paslaugų užsakovų nenoras atsiduoti „kūrybininkų” valiai nėra atsitiktinis ir garsusis dizainerių bandymas susigretinti su stomotologu panašus į absurdišką. Jei tokio negirdėjot, jis skamba maždaug taip – kodėl žmogus nuėjęs pas stomotologą nenurodinėja, kaip jam taisyti dantis. Galima paklausti, o kaip pas kirpėją?
Kokia pagalba įmanoma kuriant įvaizdį? Arba, kaip turėtų atrodyti įvaizdžio kūrimas? Įvaizdžio kūrimas – edukacinė veikla. Niekaip kitaip kaimo Jurgis nesusikurs bajoro įvaizdžio nei kad tapdamas bajoru. Jei esi kaimietis (taip kaip aš) tai ir rašyk kaimietišką blogą ir netrink lazankių. Jei nepatinka taip, tai mokykis, o ne strateguok strategijų strategavimo strategijas. Jeigu reklamos agentūra iš kolūkio pirmininko mentaliteto raudonveidžio įmonės bando išspausti genialų brandbooką, tai blogai, geriau būtų, kad jam sąžiningai paaiškintų, kur geriau padėti pinigus, arba imtūsi edukacinės programos, po kurios pirmininkas pats susirastų sau tinkamą kūrybininką.
June 17th, 2009 | Rubrika: CHAOSAS | 3 Comments »
“Dar daugiau, netgi jūs pats negalite susikurti sau įvaizdžio”
“žmogus turi tik vieną įvaizdį, jį galima ne sukurti, bet išlavinti, išlaisvinti, paryškinti”
“Verslininkas gali sukurti tik tokį verslą, koks yra jis pats”
“Įvaizdžio kūrimas – edukacinė veikla. Niekaip kitaip kaimo Jurgis nesusikurs bajoro įvaizdžio nei kad tapdamas bajoru”
Esminis įrašas. Negaliu sutikti labiau. Tik problema yra ne tik tai, kad pirmininkas šito nežino, bet ir tai, kad kūrybininkas nenori, kad pirmininkas sužinotų
geras įrašas. nuo savęs nepabėgsi kaip sakant. net jei ir prikursi visokių nesąmonių, tarkim, verslui, kuris yra šūdinas iš esmės, tai, anksčiau ar vėliau, išlįs – t.y. visi apdėlioti blizgučiai pavirs į dvokiančią masę.
Jeigu autorius kalba apie vaizdą, su viskuo sutinku. Savo vaizdo mes nagalime susikurti, jis paprasčiausiai YRA.
Bet vaizdas ir įvaizdis nėra tas pats.
Vaizdas tikrai kyla iš paties daikto (žmogaus), nors labai abejoju, ar kas nors gali matyti “objektyviai” – gal tik fotokamera. Įvaizdis – tai mūsų vaizduotėje sukurtas vaizdas, kuris gali absoliučiai skirtis nuo realaus vaizdo.
Tai bene pirmieji pastebėjo politikai ir bažnytininkai – tie, kurių darbas valdyti žmones ir jų fantazijas. Geriausi pavyzdžiai – vaikus labai mylinčių Lenino, Stalino, Hitlerio įvaizdžiai, kurie buvo labai įtaigūs ir labai ilgą laiką gyvavo žmonių fantazijose (kai kurių tebegyvuoja ir dabar).
Mažesnieji politikai irgi kuriasi masėms patrauklius įvaizdžius. Tiksliau, įvaizdžius jiems kuria reklama, o jie šiek tiek dalyvauja – kaip ir klijentas kirpėjo kėdėje. Teisingai sakoma, kad visų lengviausia vaidinti karalių – iš tiesų karalių vaidina aplinkiniai.
Iš kur atsiranda skirtumas tarp vaizdo ir įv aizdžio? Manyčiau, iš mūsų individulaumo. Juk kai žiūrim į kokį nors medį, visi matom tą patį medį, bet kiekvienas – truputį kitokį. Įsijungia mūsų fantazija, mūsų baimės ir mūsų troškimai. Labai dažnai matome ne tai, kas iš tiesų yra, bet ko mes NORIME arba BIJOME. Norai ir baimės labai veikia mūsų fantazijas, o fantazijas galima ir dirbtinai valdyti – tai žino bet kuris kaimo kunigas.
Visuomenei pateiktas žmogaus ar įmonės įvaizdis visada turi konkretų tikslą ir dažniausiai yra apgaulingas. Gaila, kad masės lyg musės taip limpa prie įvaizdžio ir užsimerkia nuo realaus vaizdo.