Supermarketo svajos
Braidydamas po supermarketą pagavau save begalvojantį, ko čia užsimanius ir prisiminiau Slavoj Žižeką iš šito filmo. Tiksliau prisiminiau tame filme išsakytą idėją, kad mūsų troškimai nėra natūralūs, jie yra dirbtiniai, tam kad trokštumėm, mums reikia galvoti ko trokšti. Kitaip sakant, mes nieko netrokštam tol, kol nepriverčiam savęs trokšti.
Po to pagalvojau apie reklamą. Taip išeina, kad nurodyti mums ko trokši yra reklamos funkcija par excellence. Ne informuoti, kur gauti tai ko mes norime, o įsakyti ko norėti.
Tada viskas susieina. Pasidaro aišku, kodėl reklama atrodytų toks dirbtinas dalykas taip natūraliai įsipaišo individo sąmonėj.
Bet vis dėlto, negi tikrai troškimo akte nėra nieko natūralaus? Aš padariau išvadą, kad natūralus yra pats troškimo aktas. Žmogui natūralus dalykas yra trokšti, tačiau troškimas tai abstrakciją, kol nesusigalvos ko norėti, žmogus negalės patenkinti savo noro. Taigi, vadinasi reklama tarnauja mūsų natūraliam troškimo poreikiui?
Pavojus tame, kad ji per daug gerai dirba savo darbą. Reklama ne tik padeda mums patenkinti troškimą, bet ir stimuliuoja jį. Išpindėjom norėti, štai kur problema.
June 19th, 2009 | Rubrika: CHAOSAS | 5 Comments »

visai ne į temą. matęs? http://issuu.com/iohipocket/docs/objectology
persipina tiek troškesio projekcijos, tiek informavimo funkcijos.
šiaip jo, persipina :)
Įdomus pastebėjimas. Pats gebėjimas trokšti, aišku, natūralus. Mes trokštame maisto, šuo irgi trokšta kauko. Bet reklama mums gali pakišti ir nenatūralų objektą – nei kaulą, nei dešros galą. Ji gali mane įtikinti, kad man būtinai reikia labai kieto merso, nors iš tiesų į darbą puikiausiai nuvažiuoju ir paprasčiausiu golfu.
O kai kuriamas naujas daiktas, turi būti suformuotas ir to daikto poreikis. Štai kodėl mūsų buityje tiek daiktų, be kurių puikiausiai išsiverstume, ir netgi tokių, kurių visai nenaudojame. Reklama mus apgaina, sukurdama iliuzinį poreikį.
O įdomiausia, kad intensyvios reklamos laikais atsirado reklamos poreikis. Tie, kurie keikia reklamą, iš tiesų nebegali be jos gyventi. Paprastai jiems patariu išjungti garsą (reklaminis vaizdo klipas be garso “subyra” ir visiškai neveikia), bet jie šito nedaro. Reklama juos truputėlį erzina, bet jie be reklamos negali kaip ir alkoholikas be išgertuvių.
Kažkada aprašiau vieną panašų nuotykį: http://petras.blogas.lt/didysis-troskulys-88.html
O knyga ir tekstas nėra kokios nors idėjos reklama? Gi viskas yra reklama, tik viena stipresnė kita silpnesnė ;]