Fototapyba
Čia viskas apsiverčia lygiai priešingai nei prieš tai aptartoj parodoj. A. Puipa naudoja tapybą kaip fotografiją, tam tikra prasme imituoja ją. Kalba eina ne apie fotografinį panašumą, bet apie fotografės tendencijos pasireiškimą rinkti, fiksuoti, aprašyti, rodyti ir t. t., bei fotografinio žvilgsnio, stiliaus pasireiškimą.
A. Puipos darbai lyg brangus būdas fotografuoti, prašmatnus įvykių fiksavimo variantas. Toks fiksavimas daug išraiškingesnis nei fotografinis. Prie vieno paveikslo gali praleisti ne vieną valandą jį kontempliuodamas (tiesa, gal ne tiek, kiek buvo praleistą jį darant), tačiau vėlgi, kad ir kokia gera, sodri, išraiškinga ir turtinga būtų ši tapyba, ji nėra fotografija. Nors ir iš dalies imituojanti fotografiją, ji taip neįgyja jos pranašumų, ji netampa autentišku tikrovės atspaudu.
Parodoje pateikti ir keli A. Puipos fotografiniai darbai. Įdomu tai, kad su fotografija jis elgiasi priešingai, t. y. jo fotografija imituoja tapybą, tik šį kartą tiesiogiai, konkrečius tapybos istorijos pavyzdžius. Taip lyg paversdamas fotografiją priemone įtikrinti tapybai.
Apskritai, Puipos kūryba tarsi maištas prieš fotografiją, arba koketavimas su ja. Atsisakymas priimti jos dovanas (aš ir be tavęs galiu), tokiu būdu išsilaisvinant nuo jos įtakos ir netgi pajungiant ją savavališkam beprasmiškumui, tačiau taip pat ja pasinaudojant kitokiais būdais, kitoje vietoje, formuojant meninį kūrybos branduolį.
Tačiau, čia vėl prieina S. Sontag, kuri sako “Iš tapybos ir fotografijos sandorių pelnosi tik pasaroji.”. Ir tikrai, kai pagalvoji, ką gauna A. Puipos tapyba iš fotografijos? Įspūdį, kad seka jai įkandin? Kad ją imituoja? O visur besiskverbianti fotografija čia beabejo ir vėl triumfuoja, net A. Puipos paveikslai atrodo kaip ji.
May 11th, 2010 | Rubrika: PARODOS | Tags: tapyba | No Comments »
Leave a Reply