atbulinė fotografijos evoliucija

Keista, tačiau nors Fotografija gyvuoja jau beveik du šimtus metų, atrodo, kad savo ištakas ji pasiekė tik praėjusio amžiaus antroj pusėj. Ir dar keisčiau, tačiau nors šiuo Fotografijos atsiskleidimu naudojasi jau beveik visas modernusis pasaulis, vis dar atsiranda Fotografijos profesionalų (netgi panašu, kad tokių yra dauguma), kurie ir dabar negali to ne tik, kad priimti, bet netgi suprasti. Žinoma nesakau, kad visi fotografijos mėgėjai tai sąmoningai suvokia, bet pirma – jie mėgėjai, o antra (turbūt dėl pirmo) – jie puikiausiai tai priima.

Gerai, miglų išsklaidymui, pabandysiu paaiškinti ką turiu maumeny. Ką turiu omeny sakydamas Fotografijos ištakos? Tai nuo ko prasideda Fotografija. O Fotografija prasideda nuo šviesos, o fotografavimas prasideda nuo švisos užviksavimo. Technine prasme tai puikiai suvokė tie kas sukūrė Fotografiją, bet iš esmės (nežinau tinkamo žodžio) gal konceptualine prasme, šitai suprasta buvo gana neseniai, lygiai kaip neseniai buvo imta naudotis šia koncepcija praktiškai.

Kalbu apie tokius reiškinius, kaip “pinhole“, “snapshot“, “lomography“… Visa tai masiniai, praktiniai (gal būt nesąmoningi) fotografijos esmės tyrinėjimai. Egzistuoja įvairiausio plauko profesionalų sąmoningai plaukiojančių šiuose vandenyse, egzistuoja ir tokių profesionalų, kuriuos ryškiai veikia šitie vandenys, bet smulkinsimės vėliau. Dabar apie esmę.

Kas atsitiko išradus Fotografiją, kodėl Fotografija neprasidėjo iš pašaknų? Manau todėl, kad Fotografijos pradininkų sąmonė buvo pernelyg “tapybinė” konceptualiam fotografijos esmės supratimui. Ankstyvoji Fotografija buvo Tapybos imitacija, būtent todėl ji negalėjo suvokti savęs kaip Fotografijos. Bėgant laikui Fotografija kaip medija užsikariavo savo erdvę ir išlaisvino iš “tapybingumo” tiek pačią save, tiek pačią Tapybą, kitaip sakant Fotografija po truputį darėsi savarankiška.

Fotografija savarankiškumui lemiamą vaidmenį, kaip sakiau suvaidino masės. Tik patekusi į mases Fotografija virto iki galo savimi. Faktas, kad fotografija pateko į “nesuprantančio” rankas leido jai būti savimi, ją buvo imta naudoti visur ir visaip, kitaip sakant taip, kaip galėjo būti naudojama, o ne taip, kaip norėjo fotografas. Buvo išryškinti tokie fotografijos bruožai, kaip laikiškumas, gebėjimas daugintis, greitis, šviesa. Buvo ne šiaip išryškinti, o su lomo, pinhol, snapshot ir ttt… buvo pastatyti į pirmą planą. Štai šitai aš ir vadinu prisikasimu iki Fotografijos esmės. Aišku, pinhol’as, o tuo labiau camera obscura tikrai nėra nauji reiškiniai, bet drįsčiau teigti, kad senasis pinhol’as nėra toks pat kaip dabar. Tada tai buvo įrankis, kurį reikia tobulinti, dabar mes juom naudojamės supratę, kad tas įrankis jau buvo tobulas ir dar kartą pabrėžiu, šis supratimas dabar yra visuotinis, pavienių buvo visada.

Grįžę į pradžią (tiksliau prisikasę iki pradžios) galime eiti ir toliau. Užmačiau tokį dalyką, tai manau galima vadinti sekančio žingsnio ženklu, kai nuo esmės einama prie išvestinių dalykų (funkcionalumo), kažko panašaus nemažai yra čia.

Taigi gerbiamieji, panašu, kad Fotografija yra dar jaunesnis menas negu atrodo, panašu, kad ji tik dabar žengia pirmuosius žingsnius. Ir kas būtų paradoksaliausia, jei pasitvirtintų prielaida, kad tie pirmieji žingsniai kartu yra ir paskutiniai.

May 22nd, 2009 | Rubrika: CHAOSAS | Tags: fotografija | 3 Comments »

---