Kas kas?

Pirmiausia yra daiktas, kuris yra fotografuojamas. Fotografuoti galima viską. Fotografuoti reiškia žiūrėti į daiktą. Žiūrėjimo būdas į daiktą vadinamas požiūriu. Toliau. Fotografija pati yra daiktas, popierius, atvaizdas, vaizdas. Vaizdas yra atskiras nuo daikto, bet tai nėra ir požiūris, tiksliau tai nėra tas pats. Vaizdas formuojamas tam tikru požiūriu, bet tai nėra požiūris.

Analoginė vs. Skaitmeninė

Kokybė nėra faktorius atskiriantis analoginę fotografiją nuo skaitmeninės. Juk kokybiška analoginė fotografija praktiškai neatskiriama nuo kokybiškos skaitmeninės fotografijos:

Priešingai. Norint suprasti skirtumą reikia žiūrėti į nekokybiškus šių fotografijos rūšių pavyzdžius:

Kitaip sakant, analoginė fotografija nuo skaitmeninės skiriasi tiek, kiek jos yra nekokybiškos. Nekokybė yra pačios fotografijos, kaip medijos įsikišimas į norimą užfiksuoti vaizdą.

Taigi, atsižvelgiant į tai, neverta skaičiuoti pikselių. Vienintelis skaitmeninės fotografijos išskirtinumas yra jos skaitmeniškumas. Vienintelis analoginės fotografijos išskirtinumas yra jos analogiškumas, arba kalbant paprasčiau – jos natūralumas. Konkretūs skaitmeniškumo ir natūralumo bruožai yra tik detalės.

Analoginė fotografija nuo skaitmeninės skiriasi taip pat,  kaip: gyva, instrumentinė muzika skiriasi nuo elektroninės, kaip plokštelė nuo kompakto, kaip bobutės iš kaimo pomidorai nuo pomidorų iš maksimos. Kas nejaučia skirtumo, tam šie klausimai neaktualūs, bet apie kokybę šitoj vietoj kalbėti neverta.

Analoginė fotografija gali lygiai tiek ir dar daugiau nei skaitmeninė, todėl atrodytų lyg skaitmeninės fotografijos atsiradimas nebuvo būtinas, bet čia įsipainiojęs dar vienas faktorius, lemiantis tiek sk. fotografijos atsiradimą tiek jos dominavimą – praktiškumas, kuris deja fotografijai nepadeda būti geresnei, todėl irgi nėra akivaizdus pranašumas.

atbulinė fotografijos evoliucija

Keista, tačiau nors Fotografija gyvuoja jau beveik du šimtus metų, atrodo, kad savo ištakas ji pasiekė tik praėjusio amžiaus antroj pusėj. Ir dar keisčiau, tačiau nors šiuo Fotografijos atsiskleidimu naudojasi jau beveik visas modernusis pasaulis, vis dar atsiranda Fotografijos profesionalų (netgi panašu, kad tokių yra dauguma), kurie ir dabar negali to ne tik, kad priimti, bet netgi suprasti. Žinoma nesakau, kad visi fotografijos mėgėjai tai sąmoningai suvokia, bet pirma – jie mėgėjai, o antra (turbūt dėl pirmo) – jie puikiausiai tai priima.

Gerai, miglų išsklaidymui, pabandysiu paaiškinti ką turiu maumeny. Ką turiu omeny sakydamas Fotografijos ištakos? Tai nuo ko prasideda Fotografija. O Fotografija prasideda nuo šviesos, o fotografavimas prasideda nuo švisos užviksavimo. Technine prasme tai puikiai suvokė tie kas sukūrė Fotografiją, bet iš esmės (nežinau tinkamo žodžio) gal konceptualine prasme, šitai suprasta buvo gana neseniai, lygiai kaip neseniai buvo imta naudotis šia koncepcija praktiškai.

Kalbu apie tokius reiškinius, kaip “pinhole“, “snapshot“, “lomography“… Visa tai masiniai, praktiniai (gal būt nesąmoningi) fotografijos esmės tyrinėjimai. Egzistuoja įvairiausio plauko profesionalų sąmoningai plaukiojančių šiuose vandenyse, egzistuoja ir tokių profesionalų, kuriuos ryškiai veikia šitie vandenys, bet smulkinsimės vėliau. Dabar apie esmę.

Kas atsitiko išradus Fotografiją, kodėl Fotografija neprasidėjo iš pašaknų? Manau todėl, kad Fotografijos pradininkų sąmonė buvo pernelyg “tapybinė” konceptualiam fotografijos esmės supratimui. Ankstyvoji Fotografija buvo Tapybos imitacija, būtent todėl ji negalėjo suvokti savęs kaip Fotografijos. Bėgant laikui Fotografija kaip medija užsikariavo savo erdvę ir išlaisvino iš “tapybingumo” tiek pačią save, tiek pačią Tapybą, kitaip sakant Fotografija po truputį darėsi savarankiška.

Fotografija savarankiškumui lemiamą vaidmenį, kaip sakiau suvaidino masės. Tik patekusi į mases Fotografija virto iki galo savimi. Faktas, kad fotografija pateko į “nesuprantančio” rankas leido jai būti savimi, ją buvo imta naudoti visur ir visaip, kitaip sakant taip, kaip galėjo būti naudojama, o ne taip, kaip norėjo fotografas. Buvo išryškinti tokie fotografijos bruožai, kaip laikiškumas, gebėjimas daugintis, greitis, šviesa. Buvo ne šiaip išryškinti, o su lomo, pinhol, snapshot ir ttt… buvo pastatyti į pirmą planą. Štai šitai aš ir vadinu prisikasimu iki Fotografijos esmės. Aišku, pinhol’as, o tuo labiau camera obscura tikrai nėra nauji reiškiniai, bet drįsčiau teigti, kad senasis pinhol’as nėra toks pat kaip dabar. Tada tai buvo įrankis, kurį reikia tobulinti, dabar mes juom naudojamės supratę, kad tas įrankis jau buvo tobulas ir dar kartą pabrėžiu, šis supratimas dabar yra visuotinis, pavienių buvo visada.

Grįžę į pradžią (tiksliau prisikasę iki pradžios) galime eiti ir toliau. Užmačiau tokį dalyką, tai manau galima vadinti sekančio žingsnio ženklu, kai nuo esmės einama prie išvestinių dalykų (funkcionalumo), kažko panašaus nemažai yra čia.

Taigi gerbiamieji, panašu, kad Fotografija yra dar jaunesnis menas negu atrodo, panašu, kad ji tik dabar žengia pirmuosius žingsnius. Ir kas būtų paradoksaliausia, jei pasitvirtintų prielaida, kad tie pirmieji žingsniai kartu yra ir paskutiniai.

Fotografinė tikrovė

Kartais gali atrodyti, kad fotografija yra arčiau tikrovės arba tiesos nei bet kuris kitas menas, juk nuotraukose viskas atrodo kaip tikrovėj. Tačiau panašu, kad fotografija kaip tikrovė būtent tik atrodo. Ar tai, kaip kas nors atrodo yra tai, kas tai yra? Fotografijoje — taip, todėl fotografija yra tobulas „melavimo” instrumentas. Norint apgauti pasitelkus fotografiją tereikia tik atrodyti, labai trumpai, vieną akimirką, fotografija neklausia, ji paima kiekvieną atrodymą be jokio sąžinės graužimo ir įamžina jį kaip tikrovę.

Mažas pavyzdukas:

Dvi labai skirtingos nuotraukos, bet jeigu paklaustumėm kas tai yra, manau negautumėm jokio atsakymo. Aišku, trumpas atsakymas – motina maitinanti kūdikį. Na ir kas, reiškio jos vienodos? Kodėl tada jos atrodo taip skirtingai? Todėl kad tai fotografija, su savo galimybėm vienodus dalykus paversti skirtingais, skirtingus vienodais, kokius nori kokiais nori. Tokiu atveju įmanoma kalbėti tik apie tai, kaip viena ar kita nuotrauka atrodo. Bet. Iš kur man žinoti, ar tai kas atrodo kairoj nuotraukoj yra karo meto sunkumų iškreipto veido į dangų viltingai žiūrinčios akys ar aviacijos šventės stebėjimas prisimerkus nuo skaisčios vasaros saulės spindulių? Ar dešinioji nuotrauka mums byloja apie intymią laimės akimirką maitinant savo atžalą, ar tai tik pavargęs modelis darbo pabaigoj dalyvaujantis paskutinėj fotosesijos, ir susikaupęs besistengdamas atrodyti kaip laiminga motina?

Taigi gerbiamieji, nepasitikėkime fotografija arba nepasitikėkime fotografija kaip tiesa, tiesos ten nėra. Į fotografiją verta žiūrėti kaip į fotografiją, kad ir kaip tikroviškai ji ATRODYTŲ.

Tikra meilė