psichologinė kino mechanika

Kas yra kinas? Ar tai tik judančiais paveikslėliais iliustruotos istorijos? Kaip ir kodėl mus veikia kinas? Ar mums tas poveikis reikalingas? Kodėl mes žiūrime kiną? Kas yra ta kinematografinė tikrovė? Kam atrodo įdomūs tokie ir panašūs klausimai, turėtų būti įdomus Slavoj Žižek filmas „The Pervert’s Guide to Cinema”. Filme analizuojamas kinas, kaip medija apskritai, jo sąsajos su realybe ir fantazija. Po šio filmo, žiūrėti bet kurį kitą filmą tiesiog įdomiau.

lauko reklama

Pamatęs šitą reklamą kažkaip pagalvojau apie tokią madą/tendenciją Lietuvoj žūt būt ką nors iškišti už billboardo ribų. Skirtumas tik tas, kad pas mus dažniausiai tai daroma neaišku kodėl, matyt vyrauja nuomonė, kad taip geriau pasistebi, tačiau tokių bandymų niekaip nedrįsčiau pavadinti pilnavertišku kontekstiniu plakatu, formuojančiu solidų įvaizdį, o šitą drįsčiau.

IL DIVO vs. IN THE LOOP

Pažiūrėjau filmą “Vienoje kilpoje” ir nutariau pasijausti tikru kino kritiku, ką nors apie jį parašyti. Aptardamas šį filmą, vėl bandysiu naudoti lyginimo metodą, tikiuosi labai nepyksit, tiesiog manau, kad taip lengviau išvengti releatyvumo spąstų.

O su kuo gi lyginti šį filmą jei ne su “didžiuoju” IL DIVO. Kai žiūrėjau Il Divo dar nežinojau, kad jis “didysis”, dabar jau žinau, todėl būsiu atsargesnis. :)

Vienas filmas vadinasi “Il Divo” (turbūt “Dievas”), kitas “In the Loop” (kilpoje) panašu ne? Šitoj vietoj dedu minusą pavadinimo vertimo sugalvotojui, kodėl negalima buvo palikti taip kaip sugalvota, juk “Vienoje kilpoje” nėra tas pats kas “Kilpoje”. Iš pavadinimo “Kilpoje” ir taip aišku, kad vienoje, bet pavadinimas “Vienoje kilpoje” neturi tokio daugiaprasmiškumo, nors čia turbūt adaptacija lietuviškam mentalitetui, todėl praleiskim tai kaip smulkmeną.

Toliau, vienas filmas įvardijamas kaip “Politinė satyra, biografinė drama”, kitas “Politinė komedija, farsas”. Dalis iki kablelio praktiškai sutampa, abu filmai turi neblogo humoro. “Kilpoje” jo daugiau, sodresnio,  taiklesnio. Il Divo kupinas satyyyyros, čia toks humoras, kai nejuokinga, šiame filme jis taip subtiliai išlenda, kad kartais sunku suprasti čia tu juokauji ar tu čia rimtai, įtariu, kad daug juokingų vietų taip ir nepastebėjau. Šiaip abu filmai intelektualūs, humoras abiejuose irgi toks, čia dar koją pakišo mano nesugebėjimas normaliai skaityti titrų, todėl keliuose vietose likau nesupratęs ir ne tik humoro. Bet šitą irgi galim palikti kaip smulkmeną.

Lieka antroji dalis po kablelio “biografinė drama” vs. “farsas”. Faktas, kad “Il Divo” yra “Biografinė drama” manau yra šio filmo farsas. Na gerai, tiesiog problematiška vieta. Biografinė drama. Vien jau šitam junginį slypi farsas. Galima išversti taip – dramatizuota biografija. Jeigu aš noriu sužinoti apie žmogų, aš žiūriu biografija ir noriu, kad ji, kuo labiau atitiktų tikrove, o ne būtų dramatizuota, jeigu aš noriu dramos, aš žiūriu dramą, kam man reikalinga tada biografija? Šiaip manau, kad žinau kam – tada istorija atrodo tikresnė, todėl ir paveikesnė, kitaip sakant tikrovės elementas (biografija) naudojamas, kaip priemonė sustiprinti iliuziją, labiau apgauti. Ne farsas? Man nekliūva, kai tokie filmai daromi iš tokių istorijų, kaip Aleksandras Makedonietis, Spartakas… kitaip sakant iš istorijų kurios yra taip toli, kad jos ir tėra tik istorijos, kurias gali naudoti kaip tinkamas. Bet Gulio Andreotti… kai mito autentiškumą gali patikrinti praguglinęs ir prajotubinęs, manau toks mitas nesiskaito. Kam ekrane bandyti įtikinti kažką esant dievu, kai realybėje, kuri dar ir čia pat, tas dievas yra elinis mafukas, senukas ir politikierius, kuriam pavaizduoti būtų labiau tikusi tokia forma, kaip “in the Loop”. Galų gale filmas geras, efektingas, gražus ir protingas, bet nemėginkit manęs apgauti.

“Kilpoje” – priešingai, nesijaučiau apgaunamas, nesakau, kad jis koks šimtaprocentinis tikrovės atitikmuo, ne, tai yra karikatūra, bet ji ir neapsimeta realybe. Be to, tai akivaizdus įrodymas, kad įmanoma padaryti įtikinamą grand politinę istoriją nenaudojant jokių “tikrų faktų”. Šis filmas ne toks efektingas, garso takelis jei buvo tai neprisimenu, vulgarokas, užtad daug natūralesnis ir su daug pačios sveikiausios rūšies humoro ir tikrai ne prastesnės vaidybos.

Pabaigai, ką galėčiau pasakyti bičiuliui, kuris manęs klaustų į kurį filmą eiti.

Sakyčiau: jei nori susitapatinti su Dievu ir išeiti, ne išeiti, o būti išneštas iš kino salės didingų sparnų ir visas taurus nuo susimąstymo, rinkis “Il Divo”, bet žinok (čia nuskambėčiau, kaip ragana davusi kojas undinėlei), kad kaina kurią už tai sumokėsi bus įžulus melas, juk susitapatinti su dievu jau yra melas. Taip pat rinkis “Il Divo” jeigu nori pasidžiaugti kino meistrų darbu, pasigrožėti vaizdu ir pasiklausyti smagaus garso takelio. Be to, pasirinkęs “Il Divo” dar galėsi smagiai pasišypsoti į ūsą.

O jeigu neužtenka pasišypsoti į ūsą, o norisi karts nuo karto žvengtelt ir papurtyt galvą, tai rinkis “In the Loop”. Priedo dar gausi tekstą su daug riebių žodžių, smagią Gandolfinio (kitų nepažystu) vaidybą ir šiaip fainiai. O kas liečia dvasinį peną, tai susimąstimo palieka šis filmas nemažiau už dieviškąjį. Todėl, kaip bebūtų, aš savo balsą atiduodų už “Kilpą” ir labanakt.

Rene

Kol kas geriausias festivalio filmas.