idėjos anatomija

Idėja visuomet yra kažko idėja. Stalo idėja, dangaus idėja, teksto idėja… Manau neegzistuoja idėja kaip savarankiškas objektas, todėl kiekvienas, kas „galvoja idėją” (o galvoja kiekvienas), galvoja ne idėją, o tai, kieno ta idėja yra.

Kūrinys turi ne vieną idėją, kurią galima sugalvoti arba nesugalvoti, bet kūrinys YRA idėjų grandinė. Jei idėja visada yra kažkieno idėja, galima paklausti, kieno? Atsakymas būtų – medijos (McLuhan’iška prasme). Kiekviena idėja yra kokios nors medijos idėja, ir jeigu (remiantis McLuhan’u) kiekvienos medijos tūrinys yra kita medija, vadinasi, kiekvienos idėjos tūrinys yra kita idėja. Anot McLuhano – “Kalba yra parašyto teksto tūrinys, parašytas žodis yra spausdinto teksto tūrinys, spausdintas žodis yra telegrafo turinys. …” Vadinasi galima galvoti, kokia gali būti kalba (kalbos idėja), galima galvoti, koks gali būti raštas (rašto idėja), galima galvoti, koks gali būti spaudinys (spaudos idėja), galima galvoti koks gali būti telegrafas (telegrafo idėja), visa tai aptinkama viename daikte, šiuo atveju telegrafas, ir kiekviena grandis įtakoja galutinį rezultatą.

Dažnai, kiekviename daikte glūdinti idėjų grandinė suspaudžiama iki vienos idėjos, taip, kaip reklama staiga pasidaro turinti vienintelę “reklamos idėją” kurią reikia sugalvoti.

Jei vėl kalbėti apie reklamą, visų pirma idėjas gavoja vartotojas, toliau idėjas galvoja reklamos užsakovas, toliau idėjas galvoja projektų vadovas, toliau idėjas galvoja “kūrybininkas”, toliau idėjas galvoja dizaineris, toliau idėjas galvoja spaudėjas, toliau idėjas galvoja plakato klijuotojas ir tada vėl idėjas galvoja vartotojas.

nesusikalbėjimai

Dažnai tenka susidurti su tokiais ausį rėžiančiais pasakymais – “galvoti idėjas”, “pasižiūrėti kūrybiškai”. Susidūrus su tokia fraze automatinė mano reakcija – apie ką tu kalbi?? Galbūt kažkokiam kontekste jos įmanomos, tačiau tame, kuriame dažniausiai vartojamos, jos tėra savaime nieko nereiškiantys ženklai, kažkokio mistinio susitarimo kodai.

Jeigu kas nors pasakytų, kad jis galvoja idėjas, tai aš pagalvočiau, kad jis kokia tai dieviška būtybė, bet kai pamatau, kad tai eilinis žmogus – reklamos agentūros darbininkas, man nurauna stogą, niekaip negaliu suprasti, kaip šis sakinys susijęs su minėta veikla.

Kai kas nors sako – pasižiūrėk kūrybiškai, aš galvoju – pasižiūrėk kūrybiškai, pasižiūrėk kūrybiškai, pasižiūrėk kūrybiškai, pasižiūrėk kūrybiškai… turbūt jis turi omeny padaryk kaip nors neįprastai, bet tada kodėl jis sako pasižiūrėk kūrybiškai? o gal jis turi omeny kažką kitką?

Jeigu jums šie paradoksai nesukelia abejonių, tai būčiau dėkingas jeigu kas nors man juos atskleistų, nes jeigu ne, laukite tęsinio. ;)

darymas gerai vs. gero darymas

Bruce Mau manifesto antras punktas:

Forget about good. Good is a known quantity. Good is what we all agree on. Growth is not necessarily good. Growth is an exploration of unlit recesses that may or may not yield to our research. As long as you stick to good you’ll never have real growth.

Manau tai glaudžiai susiję su kūrybiškumo klausimu, kurį čia bandau kažkiek gvildenti. Jeigu kasnors padaroma “gerai”, vadinasi tai automatiškai nėra kūrybiška, nes jeigu “gerai”, vadinasi tai yra to, ką mes suvokiame kaip “gerai”, pakartojimas. Šiuo požiūriu kūrybiška būtų pačios kategorijos “gerai” keitimas kokia nors kryptim. Jeigu keičiasi pati kategorija, tas pasikeitimas negali būti įvertintas pasitelkiant ją pačią, reiškia kūrybinis aktas, negali būti įvertintas “gerai” (tol kol iki galo, įtakota kūrybinio akto nepasikeičia pati kategorija). Kūryba visada yra nesąmoningas veiksmas, nes netgi pats kūrėjas, negali įvertinti savo kūrybos, kaip geros, tol kol nesusikūrė pati kategorija, o kai jis jau suvokia, kad daro gerai, kūryba iš esmės būna baigta.  Kitaip sakant, kūryba yra pačios kategorijos arba “gero”, “gėrio” formavimas, kuris visada reiškiasi kaip darymas “blogai”, esamo “gero” atžvilgiu.

Apibendrinant – darymas gerai pagal apibrėžtą “gerą” yra nekuriantis veiksmas, o pačio “gero” darymas yra darymas “blogai”, užtat kuriantis veiksmas.

III dalis apie

jautrūs reklamos fanai užsikimškit akis ;)

apie kūrybiškumą reklamoje

Reklamos branduolys nėra kūryba, nors kartais taip gali pasirodyti. Todėl dažnai, bet koks svarstymas apie kūrybišką ar nekūrybišką reklamą yra iliuzijų gainiojimasis. Ne mažiau abejotinas – originalumas, arba jo būtinybė reklamoje. Reklamoje esminis rodiklis yra – aktualumas. Reklamos rinką galima palyginti su dideliu sandėliu, pilnu daiktų, po kuriuos knisasi daugybė žmonių ir tas, kuris greičiau randa “aktualesnį” daikčiuką, kuo greičiau rodo jį žiūrovams, kol kas nors kitas panašaus nerado. Tuom galima paaiškinti reiškinį – “idėjos sklando ore”. Juk aktualumas yra vienas, o sandėlys visada tas pats. Gryžtant į realybę – kas yra tas sandėlys? Tas sandėlys yra mūsų pasaulio paviršius, o jo daikčiukai – mūsų stereotipai. Tarkim jeigu pasaulyje egzistuoja toks reiškinys, kaip afrikos kultūra, tai reklamoje tai bus panaudota kaip “African style” ar kažkaip panašiai. Galima sakyti reklamos gamyba yra stereotipų konstravimas, bet jokiu būdu ne kūryba. Beje, visiškai analogiški procesai vyksta pop kultūroj, o kaip jau kažkada minėjau, manau pop kultūrai nebūdingas kūrybiškumas. Reklama yra pop reiškinys savo esme, ir jeigu koks nors reklamos objektas pasirodo nepopuliarus, jis arba yra brokuotas, arba yra populiarus specifinėje auditorijoje.

į temą