Duchamp’as sugrįžo

Naujas Ji Lee darbas – akcija pavadinimu Duchamp Reloaded. Niujorko gatvėse, greta dviračių prirakinamas garsusis Duchampo darbelis Roue de bicyclette (Dviračio ratas). Ji Lee apie savo akciją rašo: “1913-aisiais, Marcel Duchamp rastus daiktus iš gatvių tempė į muziejus. Po 96 metų, jei jis dar būtų gyvas, turbūt norėtų daryti visiškai priešingai.”

Tai dar vienas ženklas (beje, labai neblogas), kad praktiškai to paties Duchamp’o pradėta epocha tiesiog iš vidaus reikalauja “pabaigos”. Jeigu tikėti  prietarais, iki “kažko” liko 4 metai, bus lygiai šimtas metų nuo jo mesto įššukio meno pasauliui.

Nežinau, čia sutapimas ar tik iliuzija, bet aš asmeniškai laukiu iš artimiausio dešimtmečio kažko “neįprasto” (kalbu nebūtinai apie meną). Toks įspūdis, kad permainas galima užuosti ore.

menai ir Menas

Kas yra Menas? Labai paprastas klausimas, bet ne vieną diskusiją beieškant atsakymo į jį įvaręs į aklavietę. Kažkaip labai keista, kartais atrodo – didžiulė painiava dėl nieko.

Kas žino, kas tai yra, tas turi savo įsivaizdavimą apie tai, daugiau nieko, todėl, kad daugiau nieko ir nėra ir todėl visos pastangos apibrėžti Meną, kaip kažką apčiuopiamo yra bergždžios. Paradoksas – kiekvienas apibrėžimas bandantis apibrėžti Meną yra susiaurinantis, bet mes vistiek norim apibrėžti kažką kaip “vieną” žodžiu “Menas”. Kas yra tai? Ir kodėl mus tai atrodo kaip “viena”? Štai kur yra klausimai. Kitaip sakant, reikėtų klausti ne “kas yra menas?”, o kas yra tai ką mes norim pavadinti “Menu” bendrai. Dar kitaip sakant, Menas neegzistuoja, bet egzistuoja kažkas, ką mes norim pavadinti Menu. Sakiau, kad paradoksas.

Sekantis klausimas, kodėl, jeigu tai egzistuoja, mes tiesiog negalime to apibrėžti? Todėl, kad tai egzistuoja kaip neapibrėžiama. Tame visiškai nėra jokios mistikos, tiesiog, kaip sakiau Menas objektyviai neegzistuoja, arba egzistuoja tik subjektyviai. Lygiai taip pat niekas negali apibrėžti ir raudonos spalvos, arba bet kokio kito pojūčio, lygiai taip pat aš galiu pasakyti, kad raudona spalva neegzistuoja, arba egzistuoja tik man, tau, arba jai. Su tuom čia ir pabaikim ir pereikim prie klausimo: Ką galima apibrėžti žodžiu menas?

Tegul tai bus mano atsakymas į klausimą – kas yra menas?

Geriausias būdas išnarplioti žodyje glūdinčią painiavą dažnai yra atsigręžti į patį žodį. Kaip atsitinka ta painiava? Juk negalėtų atsirasti žodis pavadinti kažkam ko iš tikrųjų nėra? Panašu, kad žodis atsiranda pavadinti kažką kas yra, o laikui bėgant dėl įvairių priežasčių jis praranda ryšį su tuom ir vartodami tą žodį, mes nebegalim sutarti apie ką kalbam. Kadangi nežinau iš kur pas mus atsirado žodis menas, pereisiu prie žodžio šedevras, kurį lydi panaši painiava mūsų visuomenėj – tikras šedevras tai menas, menas tai šedevras ir panašūs blablabla.

Įtariu mūsų šedevras yra pasiskolintas (vienas iš būdų nutraukti žodžio ir sąvokos ryšį) iš prancūzų chef-d’œuvre, kuris manau yra analogiškas kitų kalbų žodžiams – masterpiece, Meistershaft, obra maestra (nemoku nei vienos iš šitų kalbų, todėl jeigu klystu galit mane pakarti). Kitaip sakant žodis šedevras reiškia – meistro darbas. Tai nėra kažkoks mistinio “kūrybos” akto apraiškos ženklas, o jeigu norit kažkaip vadinti ir tai, tai galit sugalvoti savo žodį, bet abejoju ar rasit kažką apčiuopiamo į ką būtų galima atremti tą žodį.

Taigi – šedevras yra meistriškas darbas, ne meniškas kūrinys.

Kažkodėl “menininkai” nenori pripažinti, kad jų veikla yra amatas. Čia sutinku su Balthus’u, kad “menininkai” tiesiog užnuodija “amatą” su savo pretenzijom. Sakiau, kad nežinau iš kur lietuviai ištaraukė tą savo “menas”, bet kitos kalbos tą žodį perėmė iš lotynų “ars”, kuris reiškia “tvarkymas” (už klaidas galit karti, nes lotynų irgi nežinau). Tai jeigu grįžti prie meno, menas yra amatas, o amatas yra tvarkymas, vadinasi menas yra tvarkymas, tvarka yra menas, daryti meno kūrinį yra – tvarkyti, organizuoti, struktūrizuoti ir t.t. Tikras meno kūrinys yra meistro, gebančio meistriškai tvarkytis su savo amatu, dirbinys.

Žinau, kad daug yra nesutinkančių su tokia teorija, bet jeigu norit man kalbėti apie Meną, kaip “kažką”, tai pirma bent pasakykit, kas tai yra. O jeigu mene apčiuopiat kažką daugiau, nei amatą, būtinai pasidalinkit savo mintim.

:)

fantazijos galia

Jeigu tikėti viešaja nuomone, beveik išeina, kad Pablo Picasso mokėjo kalbėti tik sparnuotom frazėm. Dabar jos yra daug kieno mėgstamos ir plačiai cituojamos. Keltetas jų (pvz. “Akademinio grožio mokymas – netikras mokymas. Mus apgavo, tačiau apgavo taip puikiai, kad nebegali surasti nė kruopelės tiesos.”) savo laiku man pačiam padėjo suprasti nemažai svarbių dalykų.

“Viskas ką įmanoma įsivaizduoti yra tikra.” Tai dar viena jo frazė. Ką tuom norėjo pasakyti tas guvusis ispanas? Ar tai nėra tik haliucinacijų padarinys? Ką tai reiškia? Ar, kad vienintelė tikrovė egzistuoja mūsų vaizduotėj ir matymas vaizduotėje nesiskiria nuo matymo tikrovėje? Ar – vaizduotė yra pirmas žingsnis bet kokios tikrovės link, o sekantys žingsniai neišvengiami? Ar jis tiesiog turėjo omeny, kad tai yra realu tik paveikso pavidalu, taip sutikrovindamas paveikslo realybę? Iš esmės tai yra du klausimai: ar jis bandė “paversti” realybę fantazija, ar fantaziją realybe. Manau atsakymo reikia ieškoti jo darbuose – Picasso realybė buvo fantazija.

Menotyrininko dilema

Pasakyti galima bet ką ir jeigu pasakyta gerai, tai netgi gali atrodyti kaip tikrovė, bet iš tikrūjų tikra yra tik tai, ką galima parodyti.

Skaitant straipsnį pajutau, kaip žodis po žodžio ardoma tikrovė.

Kai menotyrininkas pamiršta apie ką kalba (ką nori parodyti) ir savo kalbą ima traktuoti kaip pačią tikrovę, jo dilema virsta mūsų problema.

Pirosmani: juodos spalvos magija

Na štai ir man jau teko apsilankyti šiuo metu vykstančioj Gruzijos dailininko Niko Pirosmani parodoj.

Esminis įspūdis – juoda spalva. Jei remtis Grigol Rabakidze žodžiais – “…Pamatę Pirosmanio kūrybą, patikėsite Gruzija…” tai aš patikėjau, kad gruzija visų pirma tai juoda spalva: nakties paslaptis, juodos akys, juoda tyla, juodi tautiniai kostiumai, net jų muzika man dabar kvepia juoda spalva :) ir, ką norėčiau dar pastebėti, juoda spalva pirosmani kūryboj užburia ne tik kaip jinai pati, t. y. talpinanti savyje kažkokią paslaptingą gelmę, bet ir kaip būtina sąlyga leidžianti atsirasti užburiančiai šviesai. Vadinas Gruzija, tai daug nežinomybės ir šiek tiek ryškios šviesos.

Jeigu kas nors turite neigiamų asociacijų juodai spalvai – apsilankymas šioje parodoje puikus būdas nuo jų išsigyditi :)