Fotokaligrafija
Artūro Šeštoko paroda „Šviesos kaligrafija”
Parodos idėja atrodo labai akivaizdi ir paprasta. Iš esmės tai fotografijos, kaip dailės manifestacija. Į tai aiškiai nurodo ir pats pavadimas. Ši paroda, tai bandymas padaryti dailės kūrinius, kaligrafijos paveikslus, naudojant ne tušą ir teptuką, o šviesą ir fotoįrangą. Tai yra bandymas padaryti kažką tokio, kas matyta tapyboje, išreikšti tapybinį pojūtį.
Paroda atrodo tiesiogiai kilusi iš įžvalgos, kad nuotrauka gali atrodyti taip, kaip kaligrafijos darbas, arba tradicinė japonų tapyba. Bet atrodyti taip kaip, nereiškia tuom būti. Jei tai nėra tapyba atlikta fotografinėm priemonėm, tai kas ji yra, koks tokios fotografijos ir tapybos santykis, skirtumas?
Sako (kažkur skaičiau), kad tai kas pavaizduota japonų tapyboje galima pamatyti gamtoje, tik prieš tai turi būti tai pamatęs tapyboje. Tokį požiurį ir iliustruoja Artūro Šeštoko darbai. Tai kas pamatyta tapyboje, čia yra užfiksuota gamtos regimybėje. Tačiau šis pamatymas nėra dokumentinis. Apie tokį pat nedokumentiškumą, arba meno suformuotą nedokumentį požiūrį, kuris vėliau pasireiškia žiūrint į gamtą manau ir kalba anksčiau minėta įžvalga. Tokią žiūrą autorius stengiasi perteikti fotografinėm, nedokumentinėm priemonėm, t. y. ne tik pamatytį, užfiksuoti ir parodyti, bet ir padaryti gamtą kaip paveikslą.
Tai nėra visai fotografija, tai yra fotografinis tapybos imitavimas. Tačiau tas imitavimas, nesuteikia fotografijai tapybos privalumų, ji vistiek lieka fotografija nors ir su tapybos kvapeliu. Susan Sontag sako – „Žiūrėjimo į paveikslą patirtis gali mums padėti įsižiūrėti į fotografijas”. Šie žodžiai patvirtina, kad tapyba padeda matyti tikrovę (todėl ir fotografiją), kitaip, turtingiau. Bet – tęsia ji – „tačiau fotografija susilpnino paveikslo išgyvenimą”, reiškia iš kitos pusės fotografija priverčia į tapybą žiūrėti fotografiniu žvilgsniu, o fotografinis žvilgsnis neišvengiamai yra skurdesnis. Vėl gi anot S. Sontag – „fotografija nepranoksta savojo objekto, fotografija negali transcenduoti vizualybės, o tai tam tikra prasme yra didžiausas moderniosios tapybos tikslas.”. Taigi, kad ir kiek ji stengtūsi būti panaši į tapyba, ji bus tik miglota tapybos mimikrija vizualybėje, o tai reiškia išorinė, stilistinė tapybos regimybė.
Reikėtų pastebėti, kad tai nėra Artūro Šeštoko ar apskritai fotografijos silpnybė, priešingai, tapybinių priemonių pasisavinimas ją sustiprina, suteikia idėją, atveria tam tikras galimybes, nors tapyba dėl to savotiškai nukenčia, yra apvogiama.
May 11th, 2010 | Rubrika: PARODOS | Tags: kaligrafija, peizažas, tapyba | 1 Comment »
KOMENTARAI