Pinhole diena 2010

Savo paties nustebimui vakar sužinojau, kad šiandien (balandžio 25 d.)  yra pasaulinė pinhole diena. Ta proga dar pora minčių apie šį reiškinį ir turbūt kurį laiką prie jo bandysiu negrįžti.

Jei fotožurnalizmą būtų galima pavadinti fotoproza, tai pinhole pavadinčiau fotopoezija. Nors tai nėra vienintelis būdas išgauti poetišką fotografiją, bei pinhole technika nėra griežtai apribota vien tik tuom, tačiau ji turi keletą specifinių, tik jai būdingų bruožų, kurie ją daro privilegijuotą šioje srityje.

Fotopoezija todėl, kad ji neturi prozinių elementų – objekto, fotografuojamojo, veiksmo, istorijos, ji nefiksuoja jokio svarbaus ar nesvarbaus momento. Pinhole objektas yra pats laikas ir pati erdvė, pati fotografija. Užfiksuotas laikas – visada būtasis, niekada konkretus. Tokia fotografija niekaip nesufleruoja, kada buvo atvaizduota scena, viską ką iš jos galima sužinoti – seniau, arba tiesiog buvo.

Lygiai, kaip prisiminimai mums neatrodo pririšti prie konkrečios datos, o tik šmėkščioja atminty, kaip praėjusio laiko vaiduokliai. Tokie blyškūs, išsilieję, taip kaip pinhole nuotraukoj. Prisiminimuose, kaip ir pinhole nuotraukoje nėra mėsos ir kaulų, yra tik šviesa, šešėlis ir sentimentai.

Žiūrint pinhole nuotraukas, neapleidžia jausmas, kad kažką stebi pro skylutę – raktų skylutę ar pasislėpęs dėžėj pro lentų plyšį – kažkokį epizodą, kuris tau yra nesuprantamo, nelogiško veiksmo atplaiša, stebinčiam iš šalies nesuvokiamos visumos detalė. Žinoma, nieko keisto nes gi taip ir yra, tiesiogine prasme. Šį jausmą sustiprina betarpiška vaizdo fiksacija – Pinhole būdu gauname optinių prietaisų neiškreiptą, natūralų vaizdą, tokį, koks jis buvo, tokį, kokį patys būtumėm matę toj dėžutė per tą skylutę, arba bent tokį, kokį mes jį dabar prisimintumėm matę.

nuotraukos – pinhole.lt ir pinhole.org

Jie tarp mūsų

Norėčiau atkreipti dėmesį į Arūno Kulikausko projektą – Meksika. Tai yra aiškus pavizdys, kaip eksperimentinė tradicija gali būti mus itin naudinga.

šis projektas visų pirma yra maišto išraiška. Į kelionę pasiimti tik „prastą” dokumentavimo įrankį bet kuriam iš mūsų jau yra iššūkis, fotografui tai yra dvigubas iššūkis. Neimti jokio aparato būtų jau per daug, tai būtų visiškai beprasmis, nepriimtinas poelgis, totalus apsileidimas, todėl fotografas pasirenka švelnesnę apsileidimo formą – maištauja fotografiškai.

„Niekas man ten nerūpėjo” – porina projekto autorius, vadinasi nerūpėjo ir fotografija. Fotografo darbą atliko pats aparatas, todėl turime progą stebėti aparato sąmonės rezultatą. Brutalūs, laukiniai atvaizdai sudaro įspūdį, kad ta fotoaparato sąmonė tai kažkoks paslaptingas vabalas, be paties Kulikausko žinios (jam nesirūpinant fotografija), savavąliškai ėmęsis juodo darbo.

Kol mes linksminamės, jie mus stebi. Tiesą sakant, gali būti, kad jie ir verčia mus bet kokia proga imtis fotoaparatą ir fiksuoti savo būtį. Kulikauskas, nors ir nesugebėdamas visiškai pasipriešinti jų valiai (t. y. neimti visiškai nieko), savo fotografiniu maištu juos apgauna, demaskuoja priversdamas juos pasirodyti.

medžiaga – kitafotografija.lt

Kulminacija?

Praėjusio amžiaus paskutinis dešimtmetis – tai dešimtmetis, kai pasaulis perkaito. Tai yra smarkiai susiję su fotografija.

Ilgainiui nuotraukų ėmė atsirasti tiek daug, kad buvo imta tiesiogiai tariant fotografuoti bet ką (Lomografija 1991). Skaitmeninių kamerų atsiradimas plačiojoj visuomenėj (~1995) atvėrė dar paprastesnį kelią vaizdams daugintis. Ir galų galę interneto išplitimas (irgi ~1995), kurio svarbiausias laimėjimas šiuolaikinei sąmonei buvo auditorijos, kuri turėtų sugerti vaizdų jūrą, prasiplėtimas iki nesuvokiamų mastų. Taip, poreikis fotografuoti bet ką atrado savo įsiprasminimą.

Šiame kontekste gana įdomiai įsipaišo minėtasis pinhole reiškinys, prie kurio išpopulerėjimo prisidėjo internetas (skaitmeninė technologija). Jis tobulai patenkina poreikį atmesti fotografijos objektą, beigi suteikia galimybę likti patraukliu ir be jo.

Skaitmeninei sąmonei, kiekvienas analoginės (todėl unikalus) technologijos pasireiškimas savaime įdomus, egzotiškas, duodantis viską ko ji galėtų norėti iš fotografijos, kai jau nufotografuota viskas.

Tokiu būdu, skaitmeninių technologijų atsiradimas paspartino analoginės fotografijos raidą. Panašiai, kaip kažkada tiesiog fotografijos atsiradimas padėjo (o ne nužudė) tapybai.

Fotofilija

Pinhole technologija yra naudojama kaip priemonė išreikšti fotografinės medijos grožį. Pati nuotrauka bei kitos fotografinės problemos nueina į antrą planą. Pinhole fotografija beveik visada yra media experimentas, žinoma dažnai duodantis neblogų rezultatų.

Fotografuojant Pinhole visas dėmesys tenka aparatui, kuris šiuo atveju yra itin supaprastintas, kurio kaip ir nėra. Aparatų tampa (arba aparato vietą užima) pats fotografijos principas, išgryninta fotografijos esmė. Todėl ši technologija yra mėgstama fotografijos mylėtojų, tiksliau pasakius – fotografijos (kaip medijos) esmės mylėtojų. Manau tai tinka ir kitoms panašaus pobūdžio fotografijos atmainoms.