Apie spalvas – pabaiga

Praėjusiam šio ciklo įraše prisiliečiau prie spalvos ir žmogaus santykio problemos. Šiame pabandysiu išplėtoti šią temą, apibendrinti ir užbaigti pagaliau šį savotiškai užsitęsusį ciklą.

Spalvos sukelia įvairiausias emocijas, įvairiausiai nuteikia, verčia mus įvairiausiai reaguoti, trumpai tariant – spalva veikia žmogų. Šis faktorius slypintis spalvos fenomene, daug ką gundo bandyti palenkti spalvą savo naudai, kitaip sakant, tas kuris nori valdyti žmogų, nori valdyti ir spalvą, arba iš kitos pusės – noras valdyti spalvą yra ne kas kita, kaip noras valdyti žmogų. Pabandykime pasvarstyti, koks yra spalvos poveikis žmogui ir kaip jis gali būti valdomas.

Visų pirma, spalva visada yra kieno nors spalva, ji niekada nebūna atskiras, savarankiškas objektas. Vien tai labai apsunkina spalvos suvokimą. Jeigu mes matome žalią agurką ir raudoną braškę, kaip įmanoma suprasti, kad mus veikia jų spalvos, o ne kitos šių daiktų savybės, arba mūsų žinios apie juos? Laimei, šį spalvos neatskiriamumą mes galime neutralizuoti paėmę du vienodus, tik skirtingų spalvų daiktus, turinčius kuo neutralesnes kitas savybes. Pavyzdžiui raudonas ir žalias popieriaus lapas. Tačiau problema dar neišnyksta. Taip pat turime atsidurti kuo neutralesnėj aplinkoj, darančioj kuo mažesnį poveikį vienai ar kitai spalvai. Pavyzdžiui baltam kambary. Deja, dažniausiai tokių laboratorinių salygų neturim, todėl telieka spalvos poveikį mums tirti pasitelkus šiek tiek vaizduotės ir įsivaizduoti spalvas grynam pavidale, išmokti į daiktą pažiūrėti ne kaip į ropę ar buroką, o kaip į žalią ar raudoną daiktą. Turint tai omeny tarkim, kad spalva mus veikia tiesiog kaip spalva, arba daro mums tiesioginį fiziologinį poveikį. Raudona stimuliuoja, žalia ramina ir t. t. Vadinasi viskas labai paprasta, jeigu nori, kad tavo liaudis būtų rami, pasidarai žalią vėliavą ir per laiką visi manys, šios respublikos piliečiai yra labai ramūs žmonės.

Tačiau mano manymu, šis poveikis nėa toks jau tiesioginis ir veikia per asociacijas. Ar žalia ramina, nes savaime (kaip spalva atribota nuo daikto) turi kažkokių raminančių savybių, ar todėl, kad ji mums asocijuojasi su gamtos ramybe? Įdomu, jeigu pavykų viską kas žalia paversti nuodingu ir bauginančiu, ar mūsų minėtos valsybės piliečiai vis dar liktų ramūs su savo žalia vėliava? Drįstu daryti prielaidą, kad ir pasitelkę vaizduotę mes neišvengiam subjektyvaus spalvos vertinimo, niekada nematom spalvos kaip spalvos, o visada ją interpretuojam, todėl „tiesioginį” poveikį verta pamiršti.

Jeigu spalva nėra atskiriama nuo daikto, tai dar nereiškia, kad ji neveikia ir negalima jos valdyti. Fakto, kad spalvos tampriai susietos su mūsų psichka per asociacijas pilnai pakanka. Tiesą sakant taip dar geriau, rodydami spalvą mes darom ne kažkokį abstraktų tiesioginį poveikį, o rodom visą gumulą asociacijų, kurios savaime daro psichologinį poveikį. Bėda tik ta, kad nelengva nustatyti, kam su kuom spalva asocijuojasi. Šioje vietoje padarom grubų žingsnį ir kreipiamės į vidurkį, į didžiąją masę ir priskiriam jai didžiausią asociacijos tikimybę. Iš to gaunam standartines spalvų poveikio ir reikšmių lenteles: raudona – agresija, mėlyna – protas, žalia – ramybė ir t. t. Aišku jei mes norim valdyti mums ir terūpi masės, todėl – valio, galim pasikliauti lentelėmis.

Tačiau, kur buvus, kur nebuvus iškyla nauja bėda. Mėlyna nelygu mėlynai. Neveltui daugybė atspalvių turi savo atskirą pavadinimą, kultūrinį kontekstą ir istoriją. Visos lentelės, grubiai apibendrindamos, smarkiai trumpina jų sąrašus. Be to, spalvos niekada nevaikšto po vieną! Žinoma galima tarti, kad visada yra viena dominuojanti spalva, tačiau net ir nedominuojančios spalvos gali stipriai pakeisti dominuojančios poveikį. Gaila, bet neegzistuoja visų įmanomų atspalvių kombinacijų poveikių lentelė, todėl belieka pasikliauti intuicija ir savo matymu. Galų gale spalvoms reikšmės suteikiamos irgi vadovaujantis ne kuom kitu, kaip ta pačia intuicija. Kitas dalykas, net ir teisingas spalvos ar netgi derinio pasirinkimas negarantuoja tinkamo jo panaudojimo. Jau minėtas spalvos neatskiriamumas nuo daikto taip pat komplikuoja jos panaudojimą. Raudona linija nėra tas pats, kas raudona dėmė, bet gali būti tas pats (poveikio prasme), kas mėlynas taškas. Apie konkrečius daiktus (kad ir fotografijos pavidalu) nėra ką ir kalbėti.

Dar viena svarbi spalvos savybė, kurią reikėtų paminėti – spalva gali būti simbolis. Čia reikalas darosi dar painesnis. Žmonės jau yra suteikę ir nuolat savavališkai suteikinėja spalvoms įvairiausias simbolines prasmes, kurios nieko neturi bendro su spalva kaip spalva. Maža to, tos prasmės skirtinguose kultūriniuose kontekstuose ir skirtinguose loginėse sistemose dažnai yra netgi prieštaringos. Negana to, bet kokios simbolinės reikšmės gali būti pakeistos, todėl pasikliauti šiuo aspektu galima tik turint omeny konkretų laiką ir vietą, kas dažnai nėra griežtai apibrėžta.

Viską susumavus, kyla abejonės ar iš tikrųjų įmanoma sąmoningai valdyti pasitelkiant spalvą? Man toks valdymas labiau panašus į atsitiktinį ir nenuspėjamą, o įsivaizdavimas, kad kas nors savo rankose turi spalvos poveikio paslaptį – iliuzinis. Tiesa, neneigsiu, kad kruopščiai puoselėjant šią iliuziją galima išspausti naudos.

Tai tiek apie spalvas, atsiprašysiu, kad straipsnis neiliustruotas, gal kada nors sugryšiu prie spalvos problematikos su spalvingom ir išraiškingom iliustracijom. Kam įdomu sužinoti apie spalvas daugiau – Color Maters – gana neblogas, išsamus informacijos šaltinis, savo ruoštu jeigu žinot ką įdomaus – dalinkitės.

Apie spalvas – juoda-balta, šilta-šalta

Tai kaip ten su ta juoda ir balta, spalvos jos ar ne spalvos? Pamėginkim pasiaiškinti.

Niutonas manė, kad baltoj šviesoj yra visos spalvos, o juoda tai jokios šviesos nebuvimas. Taigi, spalvos yra išskaidyta, pakitusi (balta) šviesa. Tol kol balta yra neišskaidyta, tol spalvų nėra. O kadangi spalvos tai visų pirma šviesa, vadinasi šviesos nebuvimas (juoda) negali vadintis spalva.

Tačiau pasirodo, kad ne viskas taip paprasta. Buvo pastebėta, kad žiūrint per prizmę (stikliaška išskaidanti baltą šviesą), balti plotai nepasidalina į spalvas tolygiai, tačiau spalvos atsiranda susidūrimo (šviesos ir tamsos) vietose. Ką tas reiškia? Ogi tą, kad spalvos yra juodos ir baltos susidūrimo rezultatas, vadinasi spalvos yra gaunamos maišant juodą ir baltą?

Negana to, juodos ir baltos susidūrimo rezultatas yra tik dvi spalvos – geltona ir mėlyna su savo modifikacijom raudona ir violetinė, o kitos spalvos šių spalvų tolimesnio susidūrimo rezultatas. Taigi, turim spalvų hierarchiją – juoda, balta – mėlyna, geltona – violetinė, raudona – ir visos likusios. Pagal šitą schemą nebe labai aišku, kokiu principu juodos ir baltos galima būtų nevadinti spalvomis, juk jos tiesiog aukščiausias spalvų hierarchijos laiptelis, vadinasi irgi spalvos?

Einant dar toliau, kyla klausimas ar juoda ir balta stovi ant to paties laiptelio? Juk Niutonas manė, kad juoda tai baltos nebuvimas, vadinasi daikto ir jo nebūvimo negalim statyti ant to paties laiptelio. Tačiau kodėl mes turėtumėm tikėti Niutonu, jis gi mus apgavo dėl spalvų skaidymo. Kitas toks veikėjas Geothe (tas pats kur parašė “Faustą”) manė biški kitaip. Goethe sakė, kad tamsa lygiai taip kaip ir šviesa yra pozityvi, t. y. ne šviesos nebuvimas, o tamsos būvimas. Anot jo šviesa sklindanti tamsoj nesklinda tuštumoj, ji sutinka tamsos pasipriešinimą, lygiai taip pat ir tamsa galinti sklisti šviesoj sutinka šviesos pasipriešinimą. Čia kaip mūsų tautos vadas dainavo – glabūt ne garsas sklinda tyloj, o tyla garse… O spalvos yra būtent tamsos ir šviesos konkūravimo rezultatas, karštieji taškai, Pagal Goethe – mėlyna yra juoda paveikta baltos, o geltona yra balta prislopinta tamsos. Taigi, hierarchija nevisai tiksli, geriau gal taip – juoda ir balta nebūdamos spalvos, sąveikaudamos (ne maišydamosis) tarpusavyje sukuria spalvas, kurios toliau maišosi tarpusavyje.

Toliau galima pereiti į psichologinę plotmę. Toks spalvų padalijimas į dvi dalis atitinka šiltų ir šaltų spalvų fenomeną. Išeina, kad šaltos spalvos ne kas kita, kaip ta pati šviesos prislopinta tamsa, o šiltos ne kas kita, kaip tamsos prislopinta šviesa. Šiaip aš nelabai suprantu kaip čia taip gaunasi, juk pačios juoda ir balta yra neutralios, kaip sakoma nei šilta nei šalta. Gal galim tai kažkaip surišti būtent per psichologinę prizmę? Tamsa – baisatis, gūduma, niūruma, šetonas, šaltis… Šviesa – gėris, skaidruma, aiškuma, lengvuma, šiluma… Gal būt šios savybės nėra tiesiogiai priskirtinos juodai ir baltai, tačiau gal jos juose glūdi potencialiai, išryškėjančios būtent sąveikaujant juodai ir baltai. Lygiai taip pat, juoda ir balta neturi savybių priskirtinų spalvai, spalvos juodoje ir baltoje yra tik potencialiai (pačios savaime jos nėra spalvos), spalvos atsiranda tik joms sąveikaujant tarpusavyje.

Apie spalvas – pagrindinės spalvos

Tai kiek ir kokios gi yra tos spalvos? Jei kas šiek tiek domėjosi spalvomis, turbūt žino, kad viskas gana paprasta. Yra trys pagrindinės spalvos – geltona, mėlyna, raudona, jas maišant gaunamos šalutinės – oranžinė, žalia, violetinė ir t. t.

Visdėlto šis paprastumas apgaulingas. Visų pirma yra du dažų maišymo būdai, 1) sumaišant atskirus dažus į vieną dažą 2) klojant dažus skaidriais sluoksniais. Pirmuoju būdu maišydami minėtas pagrindines spalvas iš tikrųjų gauname norimą rezultatą:

Bet jei maišom tas pačias spalvas antruoju būdu gaunam štai ką:

Reikalas tas, kad raudonoje jau yra visas įmanomas kiekis geltonos, todėl jas perdengiant niekas nepasikeičia, taip, kaip niekas nesikeistų jei ant geltono sluoksnio uždėtumėm kitą skaidrų geltoną sluoksnį. Dėl tos pačios priežasties, užklojus raudoną ant mėlynos toje vietoje jau yra visos trys spalvos, todėl matom juodą. Vadinasi minėtos spalvos nėra grynos, taigi ne pirminės. Kokios yra pirminės spalvos? Atsakymas – magenta, cyanas ir geltona. Jei prieš tai minėtos spalvos labai gerai pažystamos dailininkam, tai šios manau labai gerai pažystamos spaudėjam. Maišant šias spalvas būdu nr. 2 gaunam:

Beje, tas pats gaunasi ir maišant šias spalvas būdu nr. 1.  Nežinau ar reikia paaiškinti kodėl? Geriau užduosiu dar vieną galvosūkį. Paėmus litrą geltono dažo ir litrą mėlyno dažo juos sumaišius gaunam du litrus žalio. Tačiau logiškai pagalvojus spalvos turėtų viena kitą atskiesti (pav. kair.), t. y. litras dažo padalnitas dviem litram turėtų būti dvigubai silpnesnis. Nepaisant to gaunam trečią, tiek pat intensyvią spalvą (pav. deš.), kaip taip išeina?

Judam toliau. Jeigu iš tikrųjų pirminės spalvos yra cyanas, magenta, geltona ir iš jų galima gauti visas likusias, kodėl dailininkai, kaip pirmines naudoja mėlyną, raudoną ir geltoną? Iš šių spalvų netgi neįmanoma gauti nei to paties cyano nei magentos. Gal kam nors pasirodys, kad cyanas ir magenta yra tos pačios rūžava ir žydra, o aš čia tik taip mandrai vadindamas maivaus, tačiau taip nėra. Kaip žinia rūžavą (rožinę) ir žydrą galima gauti su balta maišant atitinkamai raudoną ir mėlyną:

Ar tai bent primena cyaną ir magentą?
Nesitiki, kad tai tos tikrosios ružava ir žydra?

Tačiau nepaisant to sistema mėlyna-raudona-geltona yra plačiai naudojama. Kodėl taip yra nežinau, galiu tik spėlioti. Vienas variantas, kad pati magenta buvo atrasta/išrasta tik XIX a. vidury. Kitas variantas, kad naudojant šias, visiškai grynas spalvas reikalingas didesnis tikslumas norint sumaišyti tinkamą atspalvį. Bet mane patį labiausiai įtikina dar kitas variantas.

Pasirodo egzistuoja toks dalykas, kaip psichologiškai pirminės spalvos, o jos yra šios – geltona, mėlyna, raudona ir žalia. Tai reiškia, kad žmogaus psichika būtent šias spalvas išskiria kaip atskiras. Juk iš tikro, pažiūrėjus cyanas ir magenta atrodo lyg tų pačių mėlynos ir raudonos modifikacijos, net labiau nei oranžinė ir violetinė, o net pastarųjų tiesiogiai neišvedam iš C, M ir G. Vadinasi „žmogiškam naudojimui” patogesnis visdėlto yra M, R, G + žalia modelis. Štai jums ir dar viena, bet tikrai ne paskutinė versija apie tai, kiek ir kokių yra spalvų.

Apie spalvas – įžanga

Neseniai mano akiratyje pasitaikė įrašas apie spalvas. Tai nėra pirmas kartas, kai susiduriu su panašaus pobūdžio informacija ir ginčais susijusiais su ja, tačiau kažkodėl tokie ginčai baigiasi taip niekur nenuvedę. Taigi, pagalvojau pabandysiu susisteminti savo žinias apie spalvas, tuo pačiu paįvairinti   populiariame lygmenyje besitęsiančias diskusijas. Kadangi spalvų teorija yra super sudėtinga ir vargu bau ar iki galo ištirta, apsiribosiu praktinio pobūdžio teorija, t. y. kalbėsiu apie spalvą kaip daikto savybę ir nesigilinsiu į jos kilmę bei buvimo priežastis. Nerašysiu apie spalvą kaip švesą nenagrinėsiu šviesos ir pigmento santykių.

Kas yra spalva? Aš suvokiu spalvą, kaip regimą daikto paviršiaus savybę. Tačiau ar galima būti tikram, kad taip ir yra? Ar spalva yra tik regima? Jei paimti du vienodus daiktu, kurie skiriasi tik spalva, ar nebus įmanoma jų atskirti liečiant? Arba uostant? O ar tikrai tai yra paviršiaus savybė? Mes to negalim sužinoti, kol nepažiūrėsim į daikto vidų, tačiau kai daikto vidų padarom matomą (atidarom, perlaužiam…), jo vidus tampa paviršium. Šis lyrinis nukrypimas skirtas parodyti, kad tai ką męs suvokiam nebūtinai yra viskas, o dažnai ir labai menka dalis, todėl kalbėti galim tik apie savo suvokimą.

Kiek yra spalvų? Į šį klausimą siūlau atsakyti sau kiekvienam asmeniškai. Sakoma, kad visas esamas spalvas galima gauti iš triejų spalvų. Bet ar tikrai? Ar galima iš jų gauti pvz. florescensines spalvas? arba povo plunksnų spalvą? Ar galim būti tikri, kad pažinome jau visas spalvas? Žmogaus ausis negali girdėti ultragarso, ar neįmanoma kad yra spalvų, kurių negali matyti žmogaus akis?

Taigi, suvokę savo ribotumą tarkim, kad vistik egzistuoja trys spalvos – raudona, mėlyna, geltona. Visa kita yra šių spalvų mišiniai, kuriuos mes taipogi fiksuojam, kaip atskiras spalvas.

Baltos ir juodos bent jau aš nelaikau spalvom. Kodėl? Todėl, kad jos nėra lygiavertės kitoms spalvoms. Jeigu juodą ir baltą suvoksime kaip spalvas, vadinasi spalvos yra dvi, visa kita išvedama iš jų. Kitaip sakant, juoda dar nėra spalva, o balta jau nebėra spalva arba atvirkščiai. Kodėl apie tai šneku, todėl, kad nestatant juodos ir baltos į vieną gretą su spalvom galima aiškiau jas suvokti ir taikyti praktikoj, kitaip sakant šis atskyrimas nėra vien teorinė spekuliacija.

Žinoma, klausimas ar juoda ir balta nėra realybėj nepatiriamos abstrakcijos? Tačiau vėlgi, mes linkę įvardinti konkrečius reiškinius, kaip juodą ir baltą. Todėl prie šitų mistinių atributų, kaip ir prie spalvų dar sugryšim atskirai.